Akimirkos džiaugsmui: Nepaprastoji Jeruzalė

Žemiau - šiek tiek įspūdžių, nuotraukų ir šiek tiek informacijos skaitytojams, kuriuos domina ne tik religinis aspektas, bet ir šiek tiek praktiškesnė miesto pusė. 

Jeruzalė – tai miestas, kuriame kiekvieną savaitę būna trys „sekmadieniai“. Penktadieniai – svarbūs musulmonams miesto gyventojams, šeštadieniai – judaizmo išpažinėjams, o sekmadieniais aprimsta krikščioniškoji miesto dalis. Labiausiai mieste juntamas šabas. Vieni pataria Jeruzalę aplenkti šiuo metu, kiti  - priešingai siūlo būtinai tai patirti. Miestas išties smarkiai aprimęs, beveik nepamatysi veikiančių parduotuvių ar muziejų, išimtys – krikščionių ar musulmonų prekyvietės. Šabo metu nevažinėja viešasis transportas (išskyrus musulmoniškąją miesto dalį), taip pat šiek tiek kitaip veikia mums įprasti prietaisai. Štai mūsų viešbutyje vienas iš liftų buvo skirtas specialiai naudojimui šabo metu – jis stodavo kiekviename aukšte, tad juo besinaudojantysis neversdavo kito dirbti. Kavos aparatai taip pat dirba kitu rėžimu. Sutemus ir atėjus oficialiai šabo pabaigai, miestas atgyja – atsidaro kavinės, į gatves pasipila žmonės, šis vaizdas sudaro keistą kontrastą dar prieš kelias valandas tvyrojusiai tylai. 

Be vietinių gyventojų, atrodo, kad miestą dažniausiai lanko angliakalbiai bei rusakalbiai turistai. Taip pat teko dažnai susidurti su piligrimais ir Italijos ar Ispanijos, sutikti nemažai prancūzų. Šios turistų grupės skiriasi nuo Tel Avivo verslo keliautojų ar linksmybių ieškotojų, nuo spa malonumų ieškančių Negyvosios jūros pakrantės lankytojų ar nuo atsipalaidavusių Raudonosios jūros poilsiautojų. Jeruzalė pirmiausia traukia piligrimus ir maldininkus, kurie itin prisideda prie mieste tvyrančios atmosferos. Pasibaigus šabui išėję į gatvę ant vieno kampo pamatėme filipiniečių jaunuolių chorą, traukiantį religines giesmes, netoli nuo jų gitaromis brazdino italų studentai, o muzikos spektaklį stebėjo iš Amerikos atvykę žydų kilmės moksleiviai su kipomis. Reikia pasakyti, kad kartais maldininkų religiniai jausmai būna itin smarkiai reiškiami, kas paprastą turistą gali ir gluminti. 

Jau minėjau Negyvąją jūrą, jei turite bent dienelę, būtinai aplankykite ir ją bei netoliese esančią Masados tvirtovę, ji ne taip toli nuo Jeruzalės, tad tikrai neužtruksite. O smagų plūduriavimą vandenyje ar tepliojimąsi jūros purvu, prisiminsite dar ilgai. 

Beje, Jeruzalėje galima rasti peno ne tik sielai. 

Mėgėjos apsipirkinėti nudžiugs radusios ne tik religinės atributikos. Apie JAV draugystę su Izraeliu byloja ir amerikietiškų parduotuvių gausa: Europoje retai sutinkami arba net nežinomi prekių ženklai tokie kaip „GAP“, „Bebe“ ar „Steve Maden“ čia tikrai nieko nestebina. Jeruzalėje siūlyčiau apsilankyti „Mamilla“ centre, kur ir rasite minėtas parduotuves ir daugelį kitų. Šios vietos pavadinimą siūlau įsiminti ir toms, kurios ieško įdomios vietos vakarienei. To paties pavadinimo viešbučio stogo terasos restoranas – gerai žinomas visame mieste. Tai tikrai bus viena iš nuostabiausių miesto panoramų, kuria galima gėrėtis vakarieniaujant. Tik nepamirškite rezervuoti staliuko. 

Apskritai maistas Izraelyje vertas atskiro ilgo pasakojimo. Kalbant trumpai, verta priminti, kad negalima palikti Šventosios žemės neparagavus jų humuso ar falafelių. Kas gamina geriausią humusą? Tai dar vienas klausimas, kuris neduoda ramybės šios žemės gyventojams. Nors taikos derybų metu šis klausimas į darbotvarkę nepateko, tačiau jis uoliai gvildenamas keliautojų ar kulinarų forumuose internete.  Jeruzalėje dėl savo gaminamo humuso žinoma „Azzuro“ kavinė garsiajame Mahane Yehuda turguje. Smalsaujantiems tikrai verta aplankyti patį turgų ir pasinerti į Vidurio Rytų kvapų ir skonių pasaulį. 

Turiu pripažinti, kad čia praleidau tikrai per mažai laiko, nes kelias dienas praleidę Jeruzalejė patraukėme į šalies pietus. Tiems, kuriuos, kaip ir mus, spaudžia laikas, siūlau aplankyti pagrindines krikščionių, musulmonų ir judėjų piligrimystės vietas, tokias kaip „Kristaus kapo bazilika“, alyvų kalnas, Raudų siena, Uolos mečetė (prieinama ne visiems), kryžiaus kelias („Via Dolorosa), užsukti į holokausto aukų atminimo muziejų „Yad Vashem“ ir tiesiog paklaidžioti senojo miesto gatvėmis. 

Apskritai Jeruzalė – vienas iš pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti per savo gyvenimą. Teko skaityti apie „Jeruzalės efektą“ – kai kurių psichiką miestas paveikia taip smarkiai, kad jie ima įsivaizduoti esą pranašai ar pasaulio gelbėtojai. Be abejo, tokių „nukentėjusių“ tik vienetai, aš priklausau tai grupei, kuri į šį miestą dar būtinai sugrįš. 

Nuotr. iš asm. albumo, flickr