
Milda Urbonaitė
Išlipus iš traukinio amžinasis miestas Roma pasitiko sumaištimi. Skubantys miestiečiai, suglumę turistai, įtartini tipai ir išsipustę moterys maišėsi tarpusavyje tarsi vienas prie kito nederantys švediško stalo patiekalai.
Lyg paskutinio šiaudo laikausi įsitikinimo, jog pirmas įspūdis nebūtinai yra teisingas. Traukdama savo ratuotą lagaminą senojo miesto gatvėmis alkūnėmis iriuosi pro žmonių jūrą ir kartoju šią mintį tarsi kokią mantrą.
Staiga išneriu iš šios margaspalvės minios ir išsižioju. Patekau į kitą pasaulį – nuostabi ir didinga architektūra užėmė kvapą, kad ir kaip banaliai beskambėtų.
Nebepastebiu visų prieš tai erzinančių trukdžių ir tiesiog geriu į save viską, ką matau. Skoniai ir kvapai pradėjo derėti taip, kaip ir priklauso.





Po pietų, nuplovusi kelionės nuovargį, vėl išeinu į miestą. Klaidžioju gatvelėmis, aikštėmis, grožiuosi prabanga, persipynusia žaluma ir pradedu, kaip esu įpratusi, stebėti visa savo esybe mane įkvepiančius žmones.
Nors ir nemėgstu stereotipų, turiu pripažinti – italai turi įgimtą talentą atrodyti stilingai ir žavingai. Jie nepadaugina, tačiau jiems niekada netrūksta detalių ar aksesuarų. Jie moka pasirinkti tinkamus audinius, kirpimus, linijas, spalvas, tačiau niekada neatrodo lyg labai stengtųsi. Ir kas svarbiausia, italai žino, kaip stiliumi išreikšti save ir niekada paskęsta drabužyje ar įvaizdyje.
Viena pagrindinių Romos gatvių Via Condotti žymi savo prabangiomis parduotuvėmis bei dar prabangesniais klientais. Naujausi dizainerių kūriniai vitrinose kviečia matuotis, grožėtis ir pirkti. Nesu snobė, tačiau gerdama cappuccino seniausioje miesto kavinukėje prisižadu sau, kad kai tik galėsiu, čia įsigysiu bent skarelę. O kodėl gi ne?













Nuotr. iš asmeninio albumo, flickr
Nuotr. flickr 
