Akimirkos džiaugsmui - Sarajevas ir neatrasti žodžiai

Pasaulio akys į šį regioną buvo nukreiptos prieš daugmaž dvidešimtį metų. Dėl liūdnos priežasties – karo. Jam pasibaigus dėmesys nuslūgo, o šiandien į žiaurius „žaidimus“ žaidusias šalis vyksta turistai, bandantys pajusti „neramumų iškankintų miestų dvasią ir gyvenimo būdą“.
Ar tai – tiesiog nekalta priežastis, ar šiokia tokia snobizmo apraiška paliksiu spręsti skaitytojui. Aš tegaliu pabandyti pasidalinti savo ragautais vienos naujai besikuriančios Balkanų sostinės – Sarajevo dvasios trupiniais.

Pirmasis įspūdis, patirtas žengus žingsnį miesto centre buvo toks pats dviprasmiškas, kaip ir visa viešnagė. Pro šalį ėjęs musulmonas bosnis kritiškai nužvelgė mano aprangą ir kažką sumurmėjo. Konservatyvi tauta? Nors ir buvau tikinama, kad vilkimi šortai – padorūs, o tas murmesys visiškai su jais nesusijęs, keista nuotaika manęs nepaliko.

Miesto gatvėmis plaukė margos upės žmonių – moterų, vilkinčių džinsus arba susisupusių į tunikas, vyrų, veriančių keistomis šypsenėlėmis bei spindinčių storomis auksinėmis grandinėmis ir suaugusiųjų žaisliukais dar nesidominčių vaikų.

Godžiai besidairant į pasąmonę sroveno vaizdai, kvapai ir garsai. Stipraus turkiško gėrimo aromatas, smilkstantis kaljanas, rytų kraštus primenanti muzika ir mečečių bokštų margumynas liejosi su naujojo amžiaus atributais. Mobiliųjų telefonų skambučiais, kokakolos reklamomis ir tokių pat, kaip ir mano kvepalai, kvapu. Kažkas pažįstamo...

Praėjusi galybę kapinių ir užkopusi ant kalvos, nuo kurios visas Sarajevas atsiveria savo grožybėmis ir subtilumu, tamsiais užkampiais bei purvinomis balomis negalėjau nuspręsti. Nuspręsti, koks gi šis miestas. Neradau ir vis dar nerandu žodžio jam apibūdinti. Turbūt teks sugrįžti ir dar kartą paieškoti.