Apie laiko matus

Gerokai vėliau, netikėtai užtikusi Sigito Parulskio knygą „Trys sekundės dangaus“, jos nugarėlėje skaičiau, kiek mus ir kitus, skiria. Trys sekundės. Gal todėl, autoriaus teigimu, vieni žiūrėdami į jūrą mato istorijas, jausmą, pražūtį, kiti gi – visiškai nieko. Gal todėl vienuose tiek daug detalių iš savo ir kitų gyvenimų – kituose – tuščias laiko, o gal erdvės įprasminimas tyla. Gal todėl, pradėjusi galvoti apie laiką, supratau, kiek daug ir kokio įvairaus jo jau Įvyko. Ir kaip gera pagaliau mokėti jį saugoti. Dar tą, neatėjusį laiką.

 

Rašau apie tai ne todėl, kad artėjant metų galui lyg ir privalu suskaičiuoti, kiek gero ar blogo padarėme, kiek pliusiukų ir minusiukų savo tobulėjimo sąraše galime padėti. Aš visai ne apie tai. Aš apie tas dienas, kuriose gyvename paprastai ir nuosekliai, apie tas pačias dienas, kuriose kituose įvyksta lūžiai. Įvyksta nauji atradimai ir pasaulio pabaigos ar pradžios. Apie tai, koks laikas plastiškas ir koks įvairiapusis. Ir kokie mes užuomaršos kartais būname.

 

 

Nustebau prisiminusi, jog šių metų laikas buvo toks, kuriame atrandami žmonės. Tie, kurie dar niekuomet nebuvo atrasti, ar – buvo išnykę savuose rūkuose, savuose išblukimuose. Mačiau jį, po dviejų metų, pilną žuvėdrų klyksmo, laivų ūkimo ir jūros druskos ant pečių. Ir atrodė, kad mes vėl matomės, lyg būtume niekuomet negrįžę į uostą. Tai buvo dveji metai, kuriems praėjus, kelios dienos vėl išsitempė iki begalybės. Mačiau ir kitą jį. Kelioms dienoms įsiprasminus laike taip, jog rodėsi, viskas taip tęsiasi jau keletą metų. Ir tai buvo kasdienybės idilė, miesto šurmulio gaudesys už langų, o ausyse ir akyse – muzika ir jausmas. Tuomet pradėjau galvoti apie dar daugiau žmonių, kuriems kartais pritrūkdavau laiko ar kurie taip netikėtai ir staiga, ėmė ir išbluko iš manųjų istorijų. Ir, atrodo, tos istorijos buvo vienintelis mus jungęs dalykas.

 

 

Bet yra ir tie, kurie visuomet yra angelai. Grįžtantys ir nepamirštantys pasiilgti. Tie, kurie pasikeitus geografinėms koordinatėms, laiko sampratoms, vis tiek išlieka Savi ir Vieninteliai. Tuomet laikas lyg ir nebetenka savo formų, o galbūt formulių, kurių vedamas turėtų veikti ir keisti. Įtakoti ir nulemti. Tuomet gal ir sustoju galvoti, kokie laiko matai turėtų būti teisingi, ir kaip jie keičia mane. O gal kitus. Tuomet galbūt laikas tikrai yra tik substancija, kaip kad balto sniego tyla. Išblukę gatvių šviesos ar vėjo šuorai plaukuose.

 

 

Ir galbūt tuomet, mokėti saugoti ne tik šį laiką, bet ir ateinantį. Mokėti gyventi su juo ir mokėti jo nekonservuoti rytdienai, kitam mėnesiui ar kitiems metams, yra teisingiausia. Galbūt panorėjus žengti žingsnį, jį ir reikia žengti.

Pakilti lėktuvais. Pradėti kalbėti. Pasakyti svarbius dalykus. Daugiau būti, daugiau girdėti. Daugiau dainuoti užsimerkus. Pamiršti išorinį gyvenimo teatrą ir būti Tikraisiais.

Šiandien sakau, kad laikas yra tik priedas. Tik linija, kuri primena, kas turėtų būti svarbu. To ir linkiu prieššventinio trečiadienio vakarui – prisiminimo, kas yra Svarbu.