f archyvai: Aukštosios mados ateitis muziejuose?

Kiek tai kainuoja? Kas tai perka ir kodėl?

Žurnalas „Forbes“, jau senokai garsėjantis pomėgiu skaičiuoti turtingųjų pajamas ir išlaidas, prieš keletą metų nutarė atidžiau panagrinėti šią rinką ir viename savo straipsnių iškėlė klausimą, kodėl moterys Europoje ir JAV, o pastaruoju metu Azijoje, Vidurio Rytuose ar Rusijoje, nutaria investuoti savo pinigus į  aukštąją madą?

Chanel, Pavasaris/Vasara 2009m., FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Anot leidinio, tai tokia pat rimta investicija kaip ir menas, tik šie „meno kūriniai“ puošia ne sieną, bet žmogų. Paprastai ir pirkėjai, ir pardavėjai gan nenoriai kalba apie kainas, o pakalbėti yra apie ką - anot žurnalo, jos prasideda nuo maždaug 25 tūkstančių JAV dolerių, kartais gali siekti ir kelis milijonus. Kainą lemia keletas veiksnių – net ir moters figūra, pageidavimai, sunaudojamo audinio kiekis. Beje, pačiomis brangiausiomis suknelėmis garsėja ne aukštosios mados sindikato nariai, o kūrėjai, linkę savo kūrinius puošti ne visada suvokiamu kiekiu brangakmenių – štai, pavyzdžiui, Scott Henshall deimantais dekoruota suknelė, kurią 2004m. filmo „Žmogus Voras II“ premjeros metu vilkėjo dainininkė Samantha Mumba, kaina siekia maždaug 9 milijonus JAV dolerių, šį britų dizainerį perspjovė kolega iš Malaizijos - Jendela KL’s Faisol Abdullah, jo kurtos suknelės, kurią puošia 751 deimantas, kaina - 30 milijonų dolerių. Kalbėdama apie priežastis, dėl kurių žmonės yra linkę išleisti tūkstantines sumas drabužiams, XVIIa. įtakos šiandienos madai ir prabangos suvokimui tyrinėtoja Joan DeJean teigia, kad nors šiandien pirkėjų, galinčių sau leisti šiuos drabužius,  pasaulyje yra tikriausiai ne daugiau nei XVIIa., aukštoji mada lieka prabangių prekių rinkos centre, ji tokia patraukli dėl keleto priežasčių - savo unikalumo (moterys nenori Oskarų vakarėlyje sutikti taip pat apsirengusios kolegės) bei galimybės mėgautis madų diktatorės titulu (smagu dėvėti rūbą, kurio modelį kopijuos tūkstančiai siuvėjų visame pasaulyje).

Mados aukcionai

Jei planuojate įsigyti tokį rūbą, atminkite, kad nepakanka vien tik to norėti ir turėti pinigų, bet ir kaip  daug kur gyvenime, reikia pažinoti tinkamus žmones. Teksaso valstijoje (JAV) gyvenanti visuomenės veikėja Becca Cason Thrash žurnalui „Forbes“ prisipažino, kad, nors šiandien jai priklauso ne vienas haute couture kūrinys, pradžioje patekti į uždarą šių pirkėjų mados ratą buvo ne taip paprasta: reikia sulaukti pakvietimo į aukštosios mados savaites ar pažinoti atitinkamų mados namų vadovus. Jai pačiai labiausiai padėjo pažįstama Suzanne Saperstein, taip pat Teksase gyvenusi žiniasklaidos magnato žmona, vėliau pasaulio dėmesį patraukusi ne tiek savo pomėgiu aukštajai madai, bet skyrybomis ir turto dalybomis.

Tačiau net ir tie, kurie negavo savojo pakvietimo į mados savaitę, turi galimybę įsigyti prabangų rūbą. Tereikia apsilankyti mados aukcione.  

Christian Lacroix, Pavasaris/Vasara 2009m., FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Įvairių kolekcijų išpardavimai reguliariai rengiami  visuose garsiausiuose šiandienos aukcionuose. Tokio pobūdžio išpardavimus savarankiškai bei gerai žinomame „Sotheby's“ aukcione organizuojanti Kerry Taylor sutiko pasidalinti savo patirtimi ir su „f“ skaitytojais. Anot Kerry, tokiuose aukcionuose besilankančius asmenis būtų galima suskirstyti į kelias grupes – muziejų ir galerijų atstovai (tarp moters klientų yra tokie kostiumo parodas rengiantys muziejai kaip  „Viktorijos ir Alberto“ muziejus Londone, Metropoliteno muziejus Niujorke, Nacionaline Australijos Galerija Kanberoje ir t.t.), privatūs kolekcionieriai, mados namų atstovai ir tiesiog moterys, ieškančios išskirtinių apdarų.  Kiekvienos iš šių grupių motyvacija yra skirtinga: moterys dažniausiai nori pasipuošti, muziejai ieško vertingų eksponatų savo kolekcijoms (dažnai taip siekdami sukaupti socialinį-istorinį archyvą, be to, anot aukcionų organizatorės, kostiumo parodos visada sulaukia daugybės lankytojų), mados namų atstovai dairosi jų namus įkūrusių dizainerių kolekcijų - tai padeda ne tik padidinti turimą archyvą, bet ir tarnauja kaip puikus įkvėpimo šaltinis dabartiniams jų dizaineriams.

Pirkėjų pasirinkimą lemia keletas faktorių. Ir didžiausią įtaką daro ne kaina, o estetinis kriterijus, taip pat kai kurie kolekcionieriai renka tik tam tikras aprangos detales (apatinius, aksesuarus ir t.t.), konkretaus istorinio laikotarpio kostiumus ar tik vieno dizainerio kūrinius. Beje, populiariausi kūrėjai, anot K. Taylor, yra Madeleine Vionnet, Coco Chanel (ypatingai drabužiai sukurti iki šeštojo XXa. dešimtmečio), Paulis Poiret, Cristóbalis Balenciaga, Christianas Dioras. Didžiausią paklausą turi tie drabužiai, kurie sukurti trečiajame – ketvirtajame XXa. dešimtmečiais. Drabužių kaina sumažėja nuo devintojo XX amžiaus dešimtmečio. Beje, kalbant apie kainą, Kerry Taylor papasakojo, kad jos aukcione galima įsigyti daiktų, kurių kaina prasideda nuo 150 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų iki kelių šimtų tūkstančių. Aukcionų organizatorė pabrėžė, kad „laikui bėgant kainos tik didėja ir daugiausia laiko užima ne pirkėjo, bet reto ir vertingo eksponato ieškojimas“. Kalbant apie pastaruosius, verta paminėti tokias mados pasaulio ikonas kaip Jerry Hall ir Daphne Guinness, kurios savo turimų kolekcijų išpardavimą patikėjo būtent Kerry. Beje, su D. Guinness susijęs ir vienas iš šio aukciono rekordų – žinomai moteriai priklausiusi megzta Christian Dior kepurė buvo parduoda už 3.6 tūkstančius svarų sterlingų, manoma, kad tai didžiausia kada nors sumokėta suma už vilnonę kepuraitę.

Muziejų ir galerijų vaidmuo

Deja, bet  XXI amžiuje beliko tik maždaug 200 anksčiau paminėtų becc’ių ir suzannų, galinčių lengvai įpirkti haute couture dabužius. Tad nenuostabu, kad jau kuris laikas trunkanti diskusija apie haute couture mirtį ypatingai paaštrėja prieš Paryžiaus aukštosios mados savaites. Apžvalgininkai skelbia ne tik apie naujų idėjų ar lėšų trūkumą, bet ir apie nuolat mažėjantį tikrųjų pirkėjų skaičių. Tačiau norinčiųjų iš arti bent pamatyti aukštosios mados meistrų darbo vaisius eilės nemažėja, tad mados muziejai ar galerijos, rengiantys parodas, kuriose eksponuojami šie kūriniai, lankytojų skaičiumi nesiskundžia. Gal ateityje muziejai bei galerijos ir taps pagrindiniais pirkėjais?

Iš kairės į dešinę: Cristobal Balenciaga (1957m.), Jacques Fath (1953m.), Maison Dior (dizainas), Heineman & Oswald (pasiuvimas) (1957/1958m.), Gemeentemuseum Den Haag.

Tokias mintis tarsi patvirtina Hagos (Nyderlandai) Savivaldybės Muziejaus pranešimas apie naują parodą skambiu pavadinimu „Voici Paris“ (liet. „Štai Paryžius“), kurios metu lankytojams pristatomi muziejui priklausantys aukštosios mados kūriniai. Anot organizatorių, jų turima kolekcija yra viena didžiausių Europoje.

Kaip „f“ pasakojo muziejaus parodų kuratorė Madelief Hohé, įvairūs kostiumai kolekcionuojami jau nuo XXa. šeštojo dešimtmečio - ir būtent tada buvo sumanyta įkurti „Olandų Kostiumo“ muziejų. Tačiau kolekcijoje ne tik olandiški, bet ir daugybė kitų šalių kūrėjų kostiumų (iš viso maždaug 50 tūkstančių drabužių bei aksesuarų). Įdomu tai, kad tai ne tik haute couture ar istoriniai kostiumai (kai kurie net iš XVII a.), bet ir rūbai, kurie ir šiandien dėvimi Nyderlanduose (tarkim yra drabužių iš Karlo Lagerfeldo kolekcijos, sukurtos „H&M“ drabužių tinklui, tačiau šioje parodoje jie nebuvo eksponuojami). Parodos kuratorė pabrėžė, kad, nors kai kurie kostiumai perkami iš muziejaus lėšų, didžiąją dalį padovanojo privatūs asmenys.

Parodos lankytojai supažindinami ne tik su aukštosios mados praeitimi, bet ir šiandiena. Tad tarp keliuose salėse išdėstytų eksponatų galima pamatyti ne tik senuosius P. Poiret, Chanel ir C. Dior darbus, bet ir sukneles iš 2009m. pavasario-vasaros Christian Dior mados namų haute couture kolekcijos. Reikia pastebėti, kad būtent šių mados namų kūrinių yra bene daugiausia. Didžioji ekspozicijos dalis, kaip ir galima tikėtis, skirta prancūzų kūrėjams, tačiau ne vien jiems: tarp eksponatų galima buvo pamatyti ir italo Giorgio Armani darbų, Nyderlandų atstovų, tokių kaip Frans Molenaar, Jan Taminiau ir net Kinijos dizainerių. Vienas populiariausių eksponatų – Huberto de Givenchy kurta rožinė suknelė, kurią dėvėjo filmo „Pusryčiai pas Tiffany's“ herojė Holly Golightly (akt. Audrey Hepburn).  Atrodo, kad šios aktorės ir dizainerio vardai iškart garantuoja sėkmę, štai ir Kerry Tailor paminėjo prieš porą mėnesių savo aukcione pardavusi Huberto de Givenchy 1966m. sumodeliuotą juodų nėrinių suknelę, kuria taip pat buvo pasipuošusi Audrey, šįkart filme „Kaip pavogti milijoną“. Suknelės kaina – 60 tūkstančių svarų sterlingų.

Hubert de Givenchy, Rudens kolekcija 1961m. (būtent šią suknelę filme „Pusryčiai pas Tiffany's“ dėvėjo Audrey Hepburn), Gemeentemuseum Den Haag.

Iš kairės į dešinę: Christian Dior (1953m.), Jacques Fath (dizainas), Mrs C. Kruysveldt-de Mare (pasiuvimas), 1950-1952m, Christian Dior (dizainas), C.H. Kühne & Zonen (pasiuvimas), Gemeentemuseum Den Haag.

Parodos organizatoriai primena, kad šiandien pamatyti aukštosios mados kūrinius galima nebent tik ant raudonojo kilimo arba vestuvėse. Tarsi bandydami tai įrodyti, jie surengė fotosesiją Paryžiaus gatvėse ir parkuose, jos tikslas - parodyti kontrastą tarp haute couture vilkinčių modelių ir šiandienos aplinkos. Šiomis nuotraukomis ir iliustruoju straipsnį.

Tokios parodos kartais yra bene vienintelė galimybė paprastam žmogui iš arti pamatyti aukštosios mados šedevrus, lankytojų gausa (per pirmąsias tris savaites parodą aplankė daugiau nei 30 tūkstančių žmonių) taip pat tarsi patvirtina jų reikalingumą, tačiau vaikštant po šią parodą neapleido keistas jausmas – net ir visiškai nauji drabužiai (tarkim iš 2009m. kolekcijų) atrodo taip, tarsi muziejų salėse būtų praleidę tiek pat laiko, kiek ir čia pat eksponuojami kostiumai iš penktojo XXa. dešimtmečio. Gal kaltas salių apšvietimas ar dulkės, nusėdusios kelionių per saugyklas metu? O gal rūbai atrodo liūdnokai vien todėl, kad jų niekas nedėvi. Juk dizaineris kurdamas šiuos kostiumus įsivaizduoja moterį, kuri jį dėvės, o ne muziejaus salę. 

P.S. Jei savo spintoje laikote jūsų manymu išskirtinį ir unikalų drabužį, galite mėginti jį parduoti aukcione, tereikia nusiųsti fotografiją ir susijusią informaciją aukciono rengėjams, sulaukti įvertinimo (beje, nemokamo) ir....laukti geriausios kainos pasiūlymo.

Maison Margiela, Ruduo/Žiema 2009, FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Christian Dior, Pavasaris/Vasara 2009m., FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Jan Taminiau, 2009m. Kolekcija, FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Jean Paul Gaultier, Pavasaris/Vasara 2009m., FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.

Josep Font, Ruduo/Žiema 2009m., FOTO: Marc de Groot; stilius: Maarten Spruyt, Gemeentemuseum Den Haag.