Beprotiškas dešimtmetis. Įvaizdžio subtilybės.

Nors dauguma vyrų buvo prieš trumpą kirpimą, moterims dėl to tai dar labiau patiko. Moterys nebūtų moterimis, jeigu nedarytų to, ko labai nori, todėl dailioji lytis akiplėšiškai meluodavo vyrams, kad apsidegino plaukus žibaline lempa, žvake ar krosnimi. Visi nepaliaujamai sekė Coco Chanel, kuri kirposi trumpai, todėl antrajame dešimtmetyje trumpas kirpimas, lygus ar banguotas, labai išpopuliarėjo.

Nepaisant to, įvaizdį papildė tamsus akių pieštukas ir sodrios raudonos lūpos su ryškiais apvadais. Grimą moterys tepė negailėdamos, storai. Tačiau pagal etiketą bei visas visuomenės normas, dažytis lūpas ar naudotis kompaktine pudra matant publikai buvo visiškai nepriimtina. Stipriai dažytas veidas kontrastavo su „nurengtu“ kūnu.

Išvaizda tapo provokuojanti. Skaistalus merginos tepė ratais kaip dėmes, nagus lakavo ryškiai, antakius negailestingai skuto ir brėžė ryškiu juodu lanku. Šviesiaplaukės rinkosi žalius ar mėlynus akių šešėlius, o tamsiaplaukės – rudus ir juodus. Visos jos stengėsi "nusipiešti" gilias migdolines akis. Nepaisant to, rusės emigrantės į mados sostinę Paryžių atvežė paslaptį - karoliukus ant blakstienų. (Tai buvo ant priklijuojamų blakstienų galiukų priklijuoti maži lašeliai) Bet didžiausių pasiekimu tapo Elizabeth Arden sukurtas vandeniu nenuplaunamas blakstienų tušas, pristatytas 1921 metais savo kosmetikos salone Paryžiuje.

Visą Jazz'o amžių įkvėpimo šaltinis liko Paryžius. Čia emigrantai aristokratai iš rytų Europos susitikinėjo su džiazo muzikantais ir literatais iš Amerikos. Prancūzų aristokratai diskutavo su alkanais žyniais iš Ispanijos. Taip kūrėsi Paryžiaus kaip pasaulio kultūros sostinės atmosfera. Po pasaulinės dekoratyvinio meno parodos Paryžiuje amerikiečių žurnalas Vogue rašė: „Prancūzai užvaldė žavesiu, o prancūzės turi tapti mums grožio pavyzdžiu“.