
Aira Chmieliauskaitė
Be abejonės, tęsiant žurnalo britiškąją temą, iš daugiau nei tuzino Didžiosios Britanijos atlikėjų, muzikos kūrėjų, galima būtų pasirinkti bet ką kitą. Tačiau šįkart, dėmesį skiriame David Gray, vienam iš britiškųjų romantikų, neprarandančio įkvėpimo neužmiršti savojo muzikos kelio judėti juo tik pirmyn.
Taigi, kuo ypatingas David Gray? Visų pirma tikriausiai tuo, jog jis, yra vienas iš tų atlikėjų, kurių beprotiškai gera klausytis vakarais, grįžus po didelių, ar visai mažų skubėjimo minučių, mintyse dar tebegyvenant buvusiais susitikimais, ar jų neįvykimais.
Antra, ko gero, tai vienas tų autorių, kurių dainos skambėjo daugiau nei dvidešimtyje kino filmų („The Hitcher“, „The girl next door“, „15 minutes“, „Winter‘s End“, „Definitely, maybe“ ir kt.). Trečia, tikiu, nėra žmogaus, bent kartą girdėjusio jo žymiąją dainą „This years love“, nuskambėjusią to paties pavadinimo filme.
Ką išgirsite David Gray „The greatest hits“ albume? Ogi keturiolika dainų, mano manymu, neatsiejamų nuo įprastojo David Gray stiliaus. Be abejonės, čia yra ir minėtoji „This years love“, priverčianti bent šiek tiek suvirpėti ir aplinkinio pasaulio komerciškumu, ar paviršutiniškumu persismelkusias širdis.
Juk kaip ir dainos video, ant kiekvieno iš mūsų, kartais ima ir prapliumpa individualus „lietaus debesis“, kuris nori, ar ne, bet priverčia užsimerkti ir sudainuoti savas ilgesio dainas...

