
Aira Chmieliauskaitė
Naujasis avangardinis džiazas, e-džiazas ar džiazas be džiazo – būtent taip galima būtų trimis terminais apibūdinti tai, su kuo „f“ pabunda antradienio rytą. Vokiška džiazo muzikos precizika, „Ensemble Du Verre“.
„Ensemble Du Verre“ įkūrėjas ir pagrindinis lyderis, kaip teigia kiti nariai, yra Soenke Duewer. Tiesa, tai nebuvo iš anksto įkvėpta idėja, žadanti lengvą išsipildymą... Soenke Duewer kurį laiką grojo viename geriausių Vokietijos klubų – „Mojo Club“, keliavo kartu su „Feeling Good Tour 2005“ idėja ir taip keturiolika metų iš eilės, ieškojo savo įkvėpimo, savo muzikinės linijos, garso, tempo, erdvės šiam garsui ir tempui virpėti ir skleistis. Kartu su Mojo Dj‘s, jis grojo įvairios stilistikos muziką – nuo džiazinio kvarteto iki skaudžios elektronikos.
Išleisdęs keletą bandomųjų albumų kartu su „Groove Galaxi“ – paties sukurta grupe, muzikinę karjerą o gal verčiau sakyti, muzikines paieškas tęsė įvairiuose, dažniausiai džiazo, renginiuose bei festivaliuose („Jazz Baltica“, „Leverkusener Jazz“ ir kt.). Visi šie bandymai, vėliau pasirodė vėlgi – albumo pavidalu. Tiesa, atlikėju tuomet jau buvo įvardintas „Ensemble Du Verre“.
„Ensemble Du Verre“ dabar – tai penki vyrai, kuriuos įtakoja šiaurietiškoji (Nils Petter Molvaer, Sidsel Endresen, Jaga Jazzist, Bugge Wesseltoft) ir britiškoji muzikos linija (Cinematic Orchestra, Wagon Christ, Aphex Twin). Jie kuria tai, kas intymu, svyruoja tarp džiazo ir elektronikos pasaulių. Ir tuo gyvena. Tai myli.
Jų muzika, atitinka tikrąjį vokiškąjį preciziškos ir gilios muzikos jausmą. Patiks ar ne, siūlau pradėti aiškintis nesvarbu nuo kurio „Ensemble Du Verre“ albumo (paskutinysis – „Sanctuary for animals - remixed“ (2008)), o galbūt pradėti tiesiog nuo mano antradienio rytą kitaip bespalvinančiu „Ensemble Du Verre“ kartu su Ursula Rucker atlikta „Just another Thursday morning“. Atsakymą tikrai sužinosite, pažadu.
Nuotr. E.D.V. 
