Gastronomijos teatras. Madingai.

Kelionė po maisto kultūros ir mados sintezės erdves, gali būti pradedama nuo klausimo, kodėl vartojame vienus ar kitus produktus, kodėl vieni prieskoniai paverčia patiekalus didžiausiais nesusipratimais kiti... tirpte tirpsta, malonindami gomurį. Žinoma, negaliu aplenkti ir noro žinoti, kas kuria skaniausius pasaulio patiekalus ir kokios idėjos kyla jų galvose, žvelgiant į pabirus maisto produktus, ingredientus. Būtent apie tai, noriu kalbėti kaip apie mados tendencijų, koloritų, skonių, estetikos, profesionalumo ir išmonės linijas.

 

Pradėdama kelionę po gastronomijos teatro užkulisius, noriu pasakoti apie vakarienių aklinoje tamsoje idėją, pirmą kartą Europoje kilusią 1999 metais, Ciuriche, Jorge Spielmann dėka. Vakarienių dalyviai, užsukę į Blindekuh (angl. Blind Cow) pavadintą restoranėlį, dėvėdami akis dengiančius raiščius, turėjo galimybę mėgautis maistu, kaip atskira subtilia ir unikalia patiekalo detale. Netrukus išplitusi idėja susilaukė pripažinimo Berlyne ir Kiolne („Unsicht Bar“ (angl. Invisible Bar)), Paryžiuje ir Londone („Dans le Noir“ (angl. In the Black)), Australijoje (restoranas „Black Out“), taip pat Los Andžele, San Franciske (restoranų „Opaque“ tinklas) ir daugybėje kitų pasaulio miestų. Vakarienės tamsoje tapo mėgiamos tiek gurmanų, tiek ir dar tik pirmuosius takelius į maisto pasaulio teatrą atrandančių žmonių.

 

 

Restoranų tinklo „Opaque“, organizuojančių akląsias vakarienes įkūrėjas Benjamin Uphues, teigia, jog tai – naujas kelias į maisto, kaip atskirų detalių ir skonių sintezės suvokimą, naudojant esminį skonio pojūtį. „Įstabu tai, jog prie vizualiųjų signalų pripratę žmonės, sunkiai orientuojasi visiškoje tamsoje. Dar įstabiau tai, kaip atsargiai jie ragauja patiekiamus patiekalus, atranda kontrastus tarp vieno kąsnelio ir patiekalo visumos“ – tęsia B. Uphues. „Opaque“ restoranų idėja paprasta – ateidami čia, daiktus paliekate spintelėse, kadangi vakarieniaujant vargu ar jų galėtų prireikti. Juk tai – tamsa. „Žmonės dažnai teiraujasi, kaip tamsu paprastai būna vakarienės metu. Jiems atsakau viena – tamsu aklinai“ – pasakoja B. Uphues. Besistebintiems, kas gali aptarnauti vakarieniaujančius aklinoje tamsoje, atsakymas paprastas – žinoma, tai aklieji. Aptarnaujantysis personalas, padavėjai yra specialiai apmokomi tam, jog galėtų be didesnių trikdžių aptarnauti ir padėti kiekvienam restorano svečiui ne tik surasti savo vietą, bet ir laikyti indus taip, jog maisto ar vyno dėmėmis nebūti nusėti vakarieniaujančiųjų apdarai.

 

 

„Opaque“ meniu – platus ir įvairus, aklosios vakarienės metu ragaujami vynai, vaišinamasi įvairiomis salotomis ir užkandžiais, o tai, jog aplink visiškai tamsu, leidžia kitaip žvelgti ir į patį maisto vartojimo, skonio, kvapo ir kokybės suvokimo procesą. Valgydami lėtai ir atsargiai, nemačiomis, svečiai koncentruojasi į pojūčius, kuriuos dažnai pamiršta turį apskritai. Nedideli užkandžiai ir patiekalai, „akomponuojant“ vynui, muzikai, paaštrėjus skonio ir kvapo suvokimui, tampa realiai suvokiama idėja, jog kartais, manydami, jog žinome tiek daug, atskleidžia visai ką kitą – esame apsiriboję tam tikrais pojūčiais, jausmais ar... nežinojimu.