Geras tonas – prabanga. Paradoksalu, bet prieinama kiekvienam

Šių metų vasarį John Galliano, įprastai nepasižymėjęs dėmesio vertais skandalais, nupuolė nuo pjedestalo. Mados chuliganas pasirodė beesąs tikras chuliganas. Antisemitinės tirados pasekmės – pavasario/vasaros haute couture nesusipratimas, vidutiniška 2012 pavasario/vasaros prêt-à-porter  kolekcija ir pusę metų visus kankinantis klausimas kas taps Christian Dior mados namų dizaineriu. Mados pasaulis buvo šokiruotas. Ne tiek paties poelgio, kiek fakto, kad John Galliano turėjo palikti Christian Dior mados namus. Nors paskutinės kolekcijos buvo sulaukusios daugiau nei įprastai kritikos strėlių, tačiau visi be išimties tikėjo, vis dar tiki, dizainerio talentu ir idėjų gausa.

Nuolatiniai pirmosios eilės svečiai yra pripratę laukti daugiau nei penkiolika minučių vėluojančių kolekcijų pristatymų, gausybė asistentų ir modelių taikstosi su arogancija, riksmais, nepasitenkinimu ir nerviniais priepuoliais. Toks elgesys yra mažiausiai nemandagus. Dizaineriai kuria drabužius, ne istoriją. O manyti priešingai yra naivu. Tie patys pirmosios eilės svečiai dažnai prisideda prie tokio susireikšminimo. Keli pagiriamieji žodžiai ir staiga mes turime sunkiai suvaldomą jaunuolį, kuris pristatymo pabaigoje publikai parodo liežuvį. Charmant!

Tam tikri ekscesai yra toleruotini, kiti – sutinkami tik už uždarų durų. Teko skaityti apie dizainerį, kuris po neigiamo atsiliepimo apie pristatytą kolekciją, žurnalistei nusiuntė puokštę negyvų gėlių. Sutikime, priimti kritiką aukštai iškelta galva, dažnam yra neįveikiama užduotis. Coco Chanel tik žiniasklaidai turėjo gerų atsiliepimų apie kolegas, privačiame draugų rate ji neslėpė mananti, kad Saint Laurent ir Balenciaga neturi jokio supratimo apie moters kūną bei nesugeba sukirpti dorai atrodančio sijono.

Mados kūrėjų iškalbingumas turi turėti ribas. Kiekvienas ištartas žodis, ypatingai interneto eroje, gali sugrįžti bumerangu greičiau nei spėsi suprasti ką pasakei. Viena, yra paleisti sparnuotą frazę apie numestus devyniasdešimt kilogramų, tik tam, kad galėtų vilkėti Hedi Slimane kostiumus, kita, paklaustam apie vienos mados redaktorių įtaką, pareikšti, kad “ji (mados redaktorė) tik yra”. 

Mados žurnalistai ir kritikai taip pat linkę naudotis užimama padėtimi bei daroma įtaka. Vienas pamirštas kvietimas į vakarėlį, gali baigtis tuo, kad savo kolekcijos modelių neišvysi žurnalo puslapiuose. O kartais netgi vienas žvilgsnis yra iškalbingesnis už kelis žodžius. Turiu omeny vieną nuotrauką iš Niujorko mados savaitės, visai amžinybei sustingdžiusią jau minėtos redaktorės ir kylančios pop muzikos žvaigždutės žvilgsnius, pasklidusią internete greičiau nei krūmynų gaisrai Australijoje.

Pretenzingas ir nesuvokiamai aikštingas modelių elgesys laikomas beveik profesijos norma. Vėlavimas į fotosesijas, kolekcijų pristatymus, telefonų svaidymas į aptarnaujantį personalą, suvokiamas kaip talento atrodyti stulbinančiai dėvint vienetinius drabužius šalutinis poveikis. Netgi nuotraukos, kuriose tu šniaukšti kokainą, ir kurias tavo vaikinas pardavė laikraščiui tam, kad galėtų nusipirkti heroino, iškelia tavo rinkos vertę.

Viskas atleidžiama, viskas pamirštama, lengvai numojama ranka ir beatodairio žavimasi, nes talentų nevalia sukaustyti deramo elgesio normomis. Manieros ir geras tonas neturi vietos penkiolika minučių šlovės besitenkinančioje, daugiamilijoninėje, pelno ir nuostolių ataskaitų valdomoje mados imperijoje. Bet ar tikrai?

Dera pabrėžti išimtis. Naujosios kartos dizainerius, kurie senųjų grandų įkvėpti, santūriai pasisako tik apie savo kūrybą, įkvėpimo šaltinius, ir niekada aikštingu tonu nevertina kolegų. Mados redaktores, žavingas damas, nesistengiančias kuo garsiau ir skambiau pareikšti savo nuomonės, o sąmojingai ir subtiliai vertinančias rūbą. Modelius, su kelis dešimtmečius besitęsiančia karjera, kurie žino kiek kainuoja nepriekaištinga reputacija ir kad ji yra puikiausia investicija.

Geras tonas – atkirtis vulgarumui. Prabanga. Paradoksalu, bet prieinama kiekvienam.