
Aira Chmieliauskaitė
Jei spalva būtų muzika. Arba dvelksmas. Arba garsas – pagalvojai kokio jausmo aidas tai būtų? Arba jei spalva būtų gūsis? Linija. Kūno linkio atspindys. O jei spalva yra akcentas, kūnas – tik erdvė?
Taip kasdienius ir savos aiškios prasmės daiktus versdama tik abstrakcija, rudens vėjo gūsiu, pristatau Iain Crawford, fotografą, žaidžiantį spalvomis. Žaidžiantį save. O gal jausmą, jei kalbėtume, vėlgi, abstrakčiai ir nepaisydami taisyklių, kuriomis prabuojami mados pasaulio fotografijos maestro vardai. Bet tai ne istorinis atpasakojimas to, kuo gyvena I. Crawford, alsuodamas rytiniais Londono skverų rūkais ir rytinės kavos aromatu, laikant puodelį tarp rudenyje žvarbstančių delnų. Žinoma, mintimis apie fotografiją. O gal fotografijose apie mintis.
Londone gyvenantis ir dirbantis fotografas, stebina lėtu spalvos, o galbūt tiksliau būtų vadinti, byrančių spalvotų miltelių ar bėgančio vandens, linkiais ties moters kūno riba. Sustabdytoji, sulėtintoji fotografija – tai minutės, sekundės, akimirksnio fiksacija. Joje – spalvos, laiko ir erdvės susiliejimas, kūnas, linija, proveržis, konstrukcija ir rekonstrukcija.

.jpg)
.jpg)
.jpg)

.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Nuotr. Iain Crawford 
