Įkvėpimas, sveriantis 150 gramų...

Kai tik Woody Allenas suteikia progą nors viena koja įžengti į Jo pasaulį, visada žinai, jog, vienaip ar kitaip, rasi ten ir dalelę savęs. Jei dar nematei, būtinai pasižiūrėk. Taip, tai - “Midnight in Paris”.

Man ilgai dvejojus, ar įmanoma šią sentimentalią rašliavą publikuoti mados tinklapyje, stilingoji redaktorė tik patvirtino, kad Paryžius Woody Alleno akimis savaime yra užprogramuota mada. Šiandien aš nekalbėsiu apie, mano nuomone, nuostabias Rachel McAdams basutes ar tobulą Marion Cotillard prancūzaitės įvaizdį, nekalbėsiu netgi apie Oscaro vertus jazz age kostiumus. Šiandien aš kalbėsiu apie jausmą, kuris neturi materialios išraiškos, kurio negalima apskaičiuoti, tačiau galima numatyti jo pabaigą. Tą jausmą sukelia ne tik Paryžius, tai jausmas, kurį savyje vis dar išlaiko kiekvienas miestas ir kiekvienas ten sutiktas žmogus.

Kylant lėktuvui visada jaučiu nepaaiškinamą ramybę. Atrodo, jog visi rūpesčiai dėl per didelio greičio nupučiami pavėjui, o ant žemės likę mažyčiai žmogeliukai yra per toli, kad dėl jų jaudintumeisi. Atrodo, jog sugrįžti reikės tik po šimto metų ir viskas jau bus visiškai kitaip... nes į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Tai - „atostogų efektas“, kuris dažniausiai taip pat greit išgaruoja, kaip ir mistiškai atsiranda. Šįkart - tai Barselona, šįkart tai - laisvė ir Gaudžio persismelkęs modernizmas, nerami jūra, dar neramesnė širdis ir, būtinai, vynas.

Jei mano minėto filmo herojui Paryžius gražiausias lyjant, tai man Barselona gražiausia... triukšme, kuomet sunku išgirsti pačią save. Mano vis dar vystoma teorija byloja, jog kiekvienas miestas, įvykis ar žmogus turi savo lūžio tašką, savo midnight point, kuomet viskas aplink nusidažo kita spalva, vėjas pūsteli į nugarą ir Tu atsiduri ten, kur apskritai nežinojai, kad kada nors norėsi atsidurti. Ir tada Tu išgyveni savo aukso amžių: džiaugiesi menkomis smulkmenomis, svajoji ir negali naiviai nesistebėti, kaip galėjai visus šiuos metus praleisti ten, kur iš tiesų nė velnio nepriklausei. Tačiau vieną dieną pradedi nebepastebėti mozaikos grindinyje, pradedi nebegurkšnoti rytinės kavos balandžių pilnoje aikštėje, vis dažniau žvalgaisi priešinga kryptimi ir tiesiog sugadini viską savo būtimi. Nes kaip sako vienas labai protingas žmogus: žmonės visada linkę ieškoti kur žolė žalesnė ar vynas svaigesnis.

Kiekvienąkart susitinkant su vyru, kurį nežinodama mylėjai visą savo gyvenimą, lyg tobula aktorė kartoji šimtmečio senumo scenarijų: kruopščiai šukuoji plaukus, purški kvepalus ant abiejų riešų ir lipi šimtą laiptelių jo pasitikti. Naktis būna pilna žvaigždžių ir vėjas dainuoja drėgnuose plaukuose.

Tada gali gerti arbatą, diskutuoti apie šiuolaikinę prozą ar šokti keisčiausiose vietose. Norisi viską įamžinti, fotografuoti, bent jau akimis, prisiminti atspindžius veidrodžiuose, nes praeitis visada grasina niekada nebesugrįžti, kai tuo tarpu siluetai atmintyje niekada nesikeičia, kai jų savininkų nebeįmanoma atpažinti. Nors ir galėtum praeitį paleisti, tačiau tiesiog nenori. Norisi visą laiką jausti kvėpavimą į kaklą ir voliotis juodose šilko paklodėse. Tačiau ir čia, kaip senose pasakose, laikrodžiai išdavikai išmuša vidurnaktį. Kas atsitinka tamsiausią valandą? Vieni drąsiai pripažįsta, jog sakyti, kad viskas yra gerai ir jaustis gerai yra du skirtingi dalykai, kiti parduoda savo charakterį vardan stabilumo. Nes žmonės dažnai viską sugadina siekdami amžinybės, siekdami, jog dabartis taptų būsimuoju laiku. Mes esame puikus pavyzdys, kodėl neverta įsimylėti.

Bet visa ši painiava yra pats žaviausias dalykas žemėje. Nes niekas realybėje nėra toks tobulas, koks atrodo užmerkus akis. Nes svarbiausia ne turėti, o gauti. Nes tik idėjos, nuojautos ir įsitikinimai yra tikra. Akmuo skyla. Medis pūva. Žmonės? Na, jie tiesiog miršta arba išeina. Bet svajonės ir mintys – štai kas tikra. Ir kai kitąkart mylėsiesi ant medinių grindų, nepamiršk, kad Paryžius visada bus gražiausias lyjant ir kad visada atsiras žmogus, kuris galvos taip pat.