Jono Meko dienos ir naktys

Atvira ir kartu labai asmeniška meno forma, rašantis mažų, kasdienių įvykių ir žmonių istorijų detalių dienoraštį, kuria naujas formas ir kryptis lengvumo ir laisvės sąvokų įprasminimui. Nes stilius ir originalumas, tai ne tik išorė. Tai nuolatinė būsena, kurios neįmanoma suvaidinti.
„Man sako, kad turėčiau nuolat ieškoti, bet aš tik džiaugiuosi tuo, ką matau.” – sako pats poetas, kino, meno kuratorius. Tai ne tik laisvės pojūtis kūrybos srityje – tai laisvė gyventi taip, kaip norisi ir taip, kaip vyraujančios socialinės normos šio pojūčio neveikia.

Elitinio meno, avangardo ir realaus gyvenimo mišinys

Prieš tai, kai Jono Meko talentas buvo išgirstas ir pamatytas pasauliniu lygiu, visa didžiojo avangardo krištatėvio istorija prasidėjo ties pasauliu, už gimtojo Semeniškių kaimo lango. Taip galima sakyti tiek tiesiogine, tiek perkeltine žodžių prasme. 1944 metams įsibėgėjus, kuomet Semeniškėse gyvenančią Jono Meko šeimą užklupo vokiečių kareiviai, Jonas kartu su savo broliu Adolfu, tiesiog iššoko pro langą (kaip teigia pats J. Mekas „iššokom tiesiai į bulvių lauką – visa kita liko užnugary. Skendau žieduose, atsimenu kiekvieną tos minutės vaizdą ir kvapą.“), už jo palikę tėvą, su į nugarą vokiečio įremtu šautuvu.
Taip, galima sakyti, Jonas Mekas ne tik paliko buvusią kasdienybės liniją, tačiau kartu, galbūt ir įžengė į naująjį gyvenimo etapą, kuriame didžioji jo dalis tapo fiksuojama kameromis – trumpametražiais dienoraščiais dienų ir savaičių, kuriose neįmantrūs, neištaigingi, dažnai bohema ir avangardu dvelkiantys gyvenimai ir minutės, tačiau visa – labai tikra ir išgyventa, tyra ir laisva.

„Esu kur nors, kur – nežinau“

Tikrieji Jono Meko namai – tai kinas, menas, poezija. Tačiau aplinkybės dažnai žaidžia kitaip, nei suplanuota... 1949 – aisiais, J. Mekas, kartu su broliu Adolfu emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsistojo New York mieste. Praėjus tik kelioms savaitėms nuo didžiųjų pasikeitimų, J. Mekas, pasiskolinęs reikiamą pinigų sumą, iš pradžių išsinuomavo, vėliau ir nusipirko pirmąją kamerą savo gyvenime. Tai buvo neįmantri 16 mm „Bolex“, kuri, laikui bėgant, paties kino kūrėjo teigimu, „visame tame laike, lyg suaugo su oda ir tapo neatskiriama dalimi, maža, preciziška meile“.
Ši meilė, tapo tokia stipria ir plastiška J. Meko rankose, jog buvo įprasminta daugiau nei 49 filmais, skirtingai nei kitų kino kūrėjų darbų, esantiems unikaliai laisva improvizacija, kurią sekdami, kiekvienas iš mūsų gali susikurti savitą filmą, su naujomis siužeto linijomis ir savitomis, subtiliomis, netikėtomis pabaigomis (puikus pavyzdys autoriaus projektas „365 dienos“, kuriame – 365 galimybės surasti labiausiai artimas trumpametražes istorijas).

Laisvės idėjų apsuptyje

Kino, poezijos ir meno kūrėjas, atrodo, nuolat buvo apsuptas itin talentingų, laisvų ir charizmatiškų asmenybių. Jo artimiausių draugų spektras platus – tai ir Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, Johnn Lennon ir Salvador Dali, Andy Warhol, Jackie Kennedy ir galybė kitų. Visa tai stimuliavo autoriaus kūrybines idėjas ir veiklos kryptis, tačiau kartu, buvo ir pagrindine aplinka, kur nereikėdavo apsimestinių kaukių tam, jog būtum gerbiamas, mylimas ir palaikomas betkuriais gyvenimo atvejais. „Muzikoje, poezijoje ar kine, man gera sutikti žmones, kurie domisi tais pačiais dalykais kaip ir aš, kurie taip pat išprotėję ir jaučią tokią pačią aistrą“, teigia Jonas Mekas. Pasakyti ką nors papildomai, šiai asmeninei, nesibaigiančiai laisvei įkūnyti, ko gero, nėra nei teksto, nei prasmės.

Nuo naratyvinio kino (Medžių šautuvai – Guns of the Trees, 1961 m.) iki dokumentikos (Karinis kalėjimas – The Brig), nuo „Fluxus“ judėjimo iki labai intymios poezijos, visa J. Meko kūrybinė erdvė yra kupina svaigaus paprastumo. Būsenos, kurioje esi tikras, o didžiųjų užmojų laikais, lieki ištikimas mažiems dalykams. Užtat labai tikriems, labai arti širdies.