
Aira Chmieliauskaitė
Dievinu sekmadienius ir savaitės pradžios dienas, kuomet netikėtai atrandu naujus balsus ir melodijas saviems dienos virsmams įgarsinti. Būtent taip, netikėtai ir netyčia, nutiko atradus Josh Tillman šių metų sausio mėnesį pasirodžiusį albumą „Vacilando territory blues“...
kuris jau sukasi kelias dienas iš eilės, savotiškai melodijomis užgoždamas skubančio miesto gaudesius.
Tai – jau šeštasis „Fleet Foxes“ grupės nario, amerikiečio Josh Tillman, solinis albumas (tačiau tik antrasis, prieinamas ir Europos gyventojams). Kodėl „Vacilando“? Josh Tillman, atrodo, viskam, ką daro, siekia surasti tam tikrą koduotą prasmę – įžvelgiamą ne iš kart, o galbūt įžvelgiamą netgi visai kitaip, nei tikėtumeisi... Terminas „Vacilando“, ispanų kalboje reiškia keliautoją, savęs ir prasmės ieškotoją, kurio pagrindinis tikslas – nebūtinai patekti ten, kur planuota, o patirti visa, kas įmanoma keliaujant nuo tikslo prie tikslo, nuo vakar prie šiandien. Taigi, ir „Vacilando territory blues“, skamba kiek vienišai, kiek intymiai, viską atskiriant tyliais žodžiais ar akimirkomis, kai geriau klausytis gaudžiančios tylos, nei žodžių.
„Vacilando territory blues“, tai trylika dainų, tiesa, daugiausiai suskambančių melancholiškais, stipriais ir skvarbiais žodžiais. Pasiilgusiems akustinio skambesio, kai kur sujungiamo su išoriniu triukšmu, kuris, tiesa, tik dar labiau visa nuspalvina natūralumo ir paprastumo nuotaikomis, puikiai susiliejančiomis su minkštu Josh Tillman balsu (būtinai išgirskite dainą „Firstborn“, ir tikrai suprasite, apie ką kalbu).
Įvertinimas?
Nežinia, kas yra daug, o kas – mažai. Kas yra gilu, ir kas labai paviršutiniška. Visa išmatuoti be galo sunku: išjaustais jausmais, vėl ir vėl prasukamomis melodijomis? Jei visa tai nėra lengva ir aišku, tai bent jau gražu.

