Juozas Statkevičius haute couture SS’12

Aukštosios mados pasaka miesto šurmulyje

Gaila, jog susiklostė taip, kad šį lapkričio mėnesį – itin pasižymėjusį mados renginių gausa, negalėjau atvykti į Lietuvą, o kartu ir savaime suprantama į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Tad turiu nuoširdžiai pripažinti, kad šį straipsnį rašau nebuvusi kolekcijos pristatyme. Būtent dėl šios priežasties negaliu užtikrintai išreikšti savo nuomonę apie renginio atmosferą, nuotaiką ir režisūrinę kolekcijos pristatymo dalį – kas, iš tiesų, yra labai svarbu pristatant kolekciją. Kadangi esu ne kartą dalyvavusi mados savaitėse, o tuo pačiu ir mačiusi daugybę kolekcijų pristatymų, iš patirties galiu pasakyti, kad pristatymo šou dalis yra tiek pat svarbi, kiek ir pati kolekcija. Juk kolekcijos drabužius galima išvysti “šourumuose”, kuriuose turi galimybę drabužį net tik, kad apžiūrėti, bet ir pačiupinėti ar pasimatuoti. Na, o tolimesnė eiga jau priklauso nuo Jūsų pinginės storio. Bet juk mes ne apie tai...

Taigi, būtent dėl minėtos priežasties kolekcijos pristatymas turi tapti mažu spektakliu, perteikiančiu kolekcijos užmanymą ir perduodančiu kūrėjo žinutę žmonėms. Šiuo atveju galiu pasakyti, kad Juozo Statkevičiaus pristatymą režisavęs Gintaras Varnas nenuvylė. Pristatymas išties pasiteisino: ant podiumo sustatyti “Mercedes Benz” automobiliai tapo tartum užuomina ar lyg alegorija į šių dienų pasaulį, kartais dar skambiai pavadinamą metalo, kosmoso ar robotizmo ir industrializmo amžių. Tai lyg simbolis į kasdienį mūsų gyvenimą, kurio neišvengiamai didžiają savo dalį praleidžiame triukšme ir sintetikoje paskendusiose gatvėse. Pristatymo finale pasirodęs baltas žirgas, be abejonės, tapo ryškiu kontrastu išrikiuotiems automobiliams. Susidaro įspūdis, kad Juozas bent akimirkai norėjo mus nuskraidintį į šviesią ir gražią aukštosios mados pasaką, o tuo pačiu ir su lengvu ironijos dūmeliu pasakyti, kad šiuolaikiniai princai joja ne ant baltų žirgų, bet važinėja prabangiais “Mercedes Benz” automobiliais. Besigilindama į režisūrinį pristatymo sprendimą išties pajutau dizainerio viltį ir šūksnius, prašančius nenerti žemyn galva į industrializmo mėsmalę, bet tausoti ir išlaikyti tikrąsias pasaulio vertybes. Juk tai, ką pademonstravo Juozas, yra laikui nepavaldus aukštosios mados menas.

Kolekciją įkvėpė Piet’o Mondriano kūryba

Norint suprasti ir bent šiek tiek įsigilinti į dizainerio pristatytą kolekciją, svarbu išanalizuoti, kur kūrėjas ieškojo įkvėpimų ir kas tapo tuo kabliuku, nuo kurio prasidėjo kolekcijos "statybos" procesas.

Taigi, pirmiausiai pradėsiu nuo jau minėtojo ponulio dailininko Piet’o. Piet’as Mondrianas – gražus vardas, savo skambesiu nukeliantis mus (bent jau mane) į daugybę kartų aprašytą ir apdainuotą Paryžių. Paradoksas, tačiau pats dailininkas kilęs iš Olandijos. Tikrasis jo vardas – Pieter Kornelis Mondriaan. Kai 1911-taisiais metais Mondriaanas atvyko į šį Prancūzijos miestą, nedelsiant pasikeitė vardą. Nuo to laiko jis ir tapo Piet’u Mondrianu, o tiksliau dailininku, kurio darbai yra žinomi (tiesa, tik nedaugeliui) savo abstrakčiomis formomis (abstrakcionizmas). Piet’as taip pat yra žinomas kaip “De Stijl” meninio judėjimo pradininkas. Beje, svarbu paminėti, kad šis dailininkas prieglobstį rado ne tik Paryžiuje, bet ir Niujorke bei Londone.

Tačiau sugrįškime prie Paryžiaus. Nenuostabu, jog Juozas Statkevičius - kaip tikras paryžietiškos kultūros ir mados mylėtojas, inspiracijų savo kolekcijoms ieško būtent Prancūzijoje. O dar turint omenyje Juozo aistrą tapybai... Šio dailininko paveikslai tapo puikiu idėjų kraičiu mūsų mylimam ir gerbiamam Lietuvos dizaineriui.

Vienam šalies leidiniui duodamas interviu Juozas pasakojo, kad šio kūrėjo darbus pirmą kartą išvydo Paryžiuje, vaikščiodamas po Pompidou centro saugyklas. “Dizainerį pribloškė P.Mondriano kūrinių švelnumas, kontrastai tarp griežtų stačiakampių kompozicijų ir perlamutrinių rausvos, pilkšvos atspalvių. Nuo tos akimirkos jis jau žinojo, kad naujosios kolekcijos leitmotyvas bus ankstyvieji šio dailininko darbai”,- rašo vienas leidinių.

Svarbu pastebėti, kad Juozas nėra pirmasis dizaineris, Mondriano kūrybą perkėlęs į savo kolekciją. Tai jau yra daręs Yves Saint Laurent’as bei šių metų rudeninėje "Mados Infekcijoje" savo kolekciją pristačiusi Gabrielė Januškevičiūtė.

Tačiau jokiu būdu Juozo negalima apkaltinti idėjų stoka ar plagijavimu. Mūsų šalies dizaineris “mondrianišką” meną savo kolekcja perteikė labai subtiliai, neatkartodamas jo abstrakčių linijų, bet atvirkščiai – paslėpdamas jas siuvimo metoduose ir technikoje. Tik akylus ir šio meno stilistiką gerai išmanantis žmogus galėtų įžiūrėti žymiasias abstrakcijas. Gal nebent maudymosi kostiumėliai buvo tiesmukiškesni.

Kolekcija

Kitų metų pavasario ir vasaros aukštosios mados Juozo Statkevičiaus kolekcija tapo atsaku visiems tiems, kurie iki šiol kritikavo mūsų šalies dizainerį.

Ir moteriški, ir vyriški kolekcijos drabužiai dar kartą įrodė ir mums priminė, kodėl mes taip mylime “otkotiurų” meistrą Juozą. Nors Juozas pristatė ir kasdienių (ang. casual), ir vakarinių drabužių kolekcijas, pastaroji man sukėlė kur kas didesnį susižavėjimą. Ir nieko keisto, juk Juozas – rafinuotumo ir neišblėstančios elegancijos virtuozas.

Kokybiškos šilko medžiagos harmoniškai ir meiliai “susiliejo” su švelnių ir pastelinių spalvų palete. Ši kolekcija pasižymėjo itin meistrišku spalvų kolorito pajutimu: nors spalvos kito nuo rusvų, balkšvų ir rožinių atspalvių, tačiau jų svyravimas buvo labai labai atsargus ir subtilus. Anot vienos menotyrininkės, kurios vardo, deja, buvau paprašyta neminėti, šviesios ir balsvos spalvos geriausiai atspindi mūsų valstietišką, lietuvišką identitetą ir temperamentą. Juk ne paslaptis, kad Juozas idėjų semiasi iš Lietuvos liaudies meno. Štai čia ir vėl svarbu paminėti pristatymui pasirinktus automobilius ir baltą žirgą, kurie tampa valstietiškumo ir kosmopolitiško gyvenimo simboliais.

Didžiulį įspūdį paliko papūstos vakarinių suknelių rankovės, permatomo šilko šleifai, galvos apdangalai ir pasirinktos itin trapios ir lengvos medžiagos. Visą tai leido įsivaizduoti prancūziško filmo epizodą, kuriame vaizduojami bėgantys žirgai, apgaubti paslapties rūko. Tiesą sakant, ir visa kolekcija buvo apgauta simbolišku rūko šydu: išbalinti manekenių veidai ir išblukinti jų bruožai, tartum po pilkšvais tinkleliais slepiami plaukai ir bandymas manekenes suvienodinti, neišskirti jų asmenybių, paslėpti jų charizmas, o tiksliau – pavaizduoti moters figūrą ir siluetą kaip meno kūrinį, kaip skulptūrą. Būtent tai ir yra vienas esminių Juozo Statkevičiaus, kaip aukštosios mados kūrėjo, bruožų: pateikti moterį taip, kaip ją tapo dalininkas... įsivaizduoti moters siluetą tokį, kokį jį įsivaizduoja skulptorius...pajausti moters esybę taip, kaip ją pajausti gali tik juvelyras...

Nenoriu kritikuoti kitų žiniasklaidos leidinių, tačiau ir nemanau, jog tai turėtų būti engiama. Nežinau, ar dėl nepakankamo pasidomėjimo, ar dėl neišmanymo, tačiau daugelyje mums gerai žinomų ir gausiai skaitomų leidinių buvo rašoma, kad kolekcijoje atsispindėjo penktasis ir šeštasis dešimtmečiai. O iš tiesų, naujausioje Juozo Statkevičiaus kolekcijoje buvo galima matyti visus ryškiausius praėjusio šimtmečio dešimtmečius: laisvi suknelių kirpimai priminė tarpukario laikotarpį, dar kitaip vadinamą neseniai suformuotu art deco pavadinimu, išryškintas moters liemuo ir talija nukėlė į šeštąjį dešimtmetį, griežta pečių liniją – aliuzija į aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, kostiumėlių dizainas priminė septintojo dešimtmečio tendencijas ir t.t. Dizaineris taip pat naudojo begalę skirtingų archetipų: į kimono panašėję moteriški kostiumėliai (taip pat ir vyriški kostiumai) menė apie kinų kultūrą, finaliniu apdaru tapusi vestuvinė suknelė ir prie jos pritaikytas, kaip viena mano draugė pasakė – “lyg tiesiai nuo mečetės nuimtas” mėnulis galėjo simbolizuoti tiek religines aktualijas (žinant šių dienų pasaulio įvykius), tiek ir romantiškesnę – tautos suvienijimo, pradžios bei grožio ir meilės reikšmę. Taip pat juntamas ir Annos Kareninos charakteris.

Tikriausiai nė neverta sakyti, kad įstabaus grožio kailiniai, kaklo papuošalai bei auskarai, įspūdingi Manolo Blahnik aukštakulniai bylojo apie skoningą prabangą, o įspūdingi rankų darbo nėriniai – apie talentingo dizainerio meistriškumą ir juvelyriškumą. Neabejodama pasakysiu, kad Statkevičiaus drabužius vilkinti moteris privalo būti ne tik žavinga, išsilavinusi aukštuomenės eroditė, bet ir moteris, besidominti menu bei išmananti ir suprantanti mados istorijos paveldą.

Visiškai kitaip galėčiau įvardinti vyriškąją kolekcijos dalį. Rodos, kad Juozas vyriškos linijos drabužiais nori pasiekti jaunąją mados mylėtojų auditoriją. Puikios ir, sakyčiau, “rokavos” kostiumo interpretacijos mane papirko. Tekstūrinės, o tiksliau raštuotos kostiumo medžiagos, beje, dabar taip madingos ir atitinkančios naujausias mados tendencijas, siauros kostiuminės kelnės, išryškinančios raumeningas vyriškas kojas ir lyg suteikiančios laisvės pojutį – juk dar visai neseniai siauros kelnės būdavo įsivaizduojamos tik odinės ir dėvimos tik sunkiųjų muzikos stilių šalininkų. Nors kolekcija užsimena ir apie šias subkultūras.

Ir apskritai, vyrišką kolekciją Juozas kontrastingai supriešina su moteriškąja kolekcija: moterims skirtoje kolekcijoje manekenių identitetai buvo tarsi slepiami, akcentuojamas buvo moters, kaip meno kūrinio, siluetas. Tuo tarpu vyrų kolekcijoje išryškinami skirtingi personažai: ilgaplaukiai, “dreduoti”, mėlynaplaukiai ar žaliaplaukiai, netgi pliki. Visa tai leidžia pajusti šiuolaikinės mados ir jos tendencijų vėjus. Juozas vyrus įsivaizduoja tarsi povus, besimėgaujančius savo ryškiomis spalvomis.

Pabaiga

Svarbu paminėti, kad Juozas Statkevičius dažnai yra kaltinamas teatro dulkėmis atsiduodančia kūryba ir novatoriškumo stoka. Tačiau aš pabandžiau įrodyti, kad Juozas ne tik, kad važiuoja tame pačiame traukinyje su pasaulinio lygio mados genijais, bet ir sėdi tame pačiame vagone. Ne veltui mados istorikas ir kolekcionierius Aleksandras Vasiljevas užsiminė, kad naujasis Christian Dior mados namų dizaineris turėtų tapti pats Juozas Statkevičius. Juk Christian Dior buvęs “padėties šeimininkas” buvo ne kas kitas, o teatrališkais kolekcijų pristatymais ir kūriniais garsėjęs ir taip pat mano simpatijas susižeriantis dizaineris John’as Galliano.

Apibendrinant vieną svarbiausių Lietuvos mados pasaulio metų įvykių, norėčiau pasakyti, kad ir kiek skirtingų lakotarpių, personažų ir simbolių būtų galimą įžvelgti Juozo kuryboje bei naujoje kolekcijoje, viena yra tikrai aišku – Juozas Statkevičius - tai “nemirštančios” ir “nepavargstančios” mados kūrėjas, sugebantis išryškinti tik gražiasias moters savybes, nepaslepiantis jos grožio ir individualumo bet suteikiantis jai rafinuotumo, elegancijos ir niekada nemirštančios klasikos įvaizdį.

Anot jau minėtos menotyrininkės, ši kolekcija – tai geriausia, ką Juozas galėjo sukurti iki šiol. Ji teigia, kad prieš tai dar buvo matomas Lietuvos kūrėjo blaškymasis, neužtikrintumas (tai jokiais būdais nepaneigia jo talento), tačiau ši kolekcija – tai atsakas į visą tai. Pagaliau kūrėjas atrado save ir pristatė mums vientisą, kokybišką, dizainerio brandumą įrodančią kolekciją.