
Aira Chmieliauskaitė
Tai filmas apie vyrą, einantį savo gyvenimo linija link didžiosios kovos už save, o kartu prieš žymųjį Mobį Diką, baltąjį banginį. 2008 m. Philippe Ramos, pagal H. Melvilio romaną „Mobis Dikas“, sukurta kapitono Achabo gyvenimo istorija, kartu yra ir penkios atskiros jo atkarpos, kur kiekvienoje jų, ryški ir moters vaidmens linija.
Vienur, kapitonas Achabas – dar tik bejėgis vaikas, įsimylėjęs savo tėvo meilužę. Kitur – stebintis savo tetos geismą vyrui iš šalies, dar kitur – jis jau suaugęs vyras, globojamas moters, kuri pagaliau gali sau ištarti „...nuo dabar, Achabas mano“, tačiau toks pat bejėgis pasiduoti jausmui, pamirštant kovą, kurioje, ko gero, jis gyveno jau tuomet, kai dar nežinojo, ką reiškia būti jūroje, bangose ir šiaurės vėjuose.
Aistra kovai, sumišimui ir vienos iš kovojančių pusių mirčiai, ko gero tai, kas filmo linijoje išlieka ryškiausia ir įsimintiniausia. Tai sustiprina ne tik Achabo nusistatymas ir idėjinis pasiruošimas būti tiek laiminčioje, tiek pralaiminčioje pusėje, kuris itin sustiprėja filmo pabaigoje, suskambus Gabriel Fauré „Requiem Op. 48“. Sava pabaiga idėjoms, veiksmui, gyvenimo siekiui. Trapumas gyventi ir trapumas pasiduoti – ar kada nors būtumėte pamanę, jog visa tai taip beprotiškai sunkų.