Kostiumo istorija – kino juostose

Nors filmų sukurta daugybė, tačiau anaiptol, ne visi verti aprangos mylėtojų dėmesio.  Todėl pateikiu Jums sarašėlį tų, kurie buvo nuominuoti ar apdovanoti „Oskaru“ už kostiumus, ir tų, kurie vienaip ar kitaip pasižymėjo kostiumo istorijoje.

Paveldėtoja (The Heiress) 1949

Tai filmas, sukurtas pagal neužmirštamą Henry Jameso romaną „Vašingtono aikštė“. Ekranizacijos autorius, režisierius ir prodiuseris – William Wyler.  Pagrindinė aktorė Olivia de Haviland, už šį vaidmenį gavusi antrąjį savo „Oskarą“, iki širdies gelmių jaudina naivios ir nedailios herojės istorija. Paveldėjusi iš savo tėvo nemažą dalį turtų, sužavi turtingų nuotakų medžiotoją , plevėsą Montgomery Cliftą. Abu vienas kitą pimilsta, tačiau ramiam buvimui kartu trukdo pašaipus ir įžeidus moters tėvas.
Šis filmas buvo įvertintas ne vienu „Oskaru“. Laimėjo nominacijose „geriausias filmas“, „režisierius“, „aktorė“, „meninis apipavidalinimas ir dekoracijos, „muzika“, na ir žinoma – „kostiumai“.

Viskas apie Ievą (All About Eve) 1950

Tai vienas reikšmingiausių ir niūriausių filmų apie pramogų verslą. Dėl sąmojingo scenarijaus su cinizmo šešėliu ir puikaus aktorių ansamblio derinio, šis filmas turėjo stulbinantį pasisekimą. Filmas „Viskas apie Ievą“ buvo nominuotas net 14 „Oskarų“, tačiau gavo šešis: „geriausias filmas“ , „režisierius“ ir „scenarijus“, „antrojo plano aktorius“, nominaciją už puikius kostiumus gavo Charles Le Maire ir Edith Head.

Nuo pat filmo pradžios žiūrovus sudomina patrauklios jaunos aktorės Ievos Harington monilogas, kuri pasakoja apie sunkumus ir nelengvą gyvenimą. Tai istorija apie Brodvėjaus teatro užkulisius, apie išbandymus ir tikrą, nepagražintą gyvenimą ten.
Šioje, nespalvotoje, 138 min. ilgio kino juostoje taip pat galite išvysti  dar jauną ir menkai kam žinomą Marilyn Monroe, kuri atlieka Miss Cassvell  – Copacabana dramos meno mokyklos studentės vaidmenį.

Amerikietis Paryžiuje (An American In Paris) 1951

Linksmas Vincete Minelli miuziklas „Amerikitis Paryžiuje“ pastatytas pagal originalų scenarijų, kurio autorius – Alan Jay Lerner.  Tai 113 min. trukmės spalvota kino juosta apie malonios išvaizdos, bet nė grašio kišenėje nuturintį dailininką (vaidina Gene Kelly), kuris atsiduria Monmartre ir ten įsimyli merginą (vaidina Leslie Caron). Miuzikle kunkuliuoja aistros ir pavydo scenos, audringos linksmybės ir šokiai.
Parodijuodamas „prarastosios amerikiečių kartos“ susidomėjimą prancūzų kultūra , Minelli pripildo savo filmą neginčijamų detalių, romantizmo ir spalvų šėlsmo. Ypač dėmesį prikausto 18 minučių trukmės baletas, atliekamas paties G. Kelly pagal Gershwino muziką.
Tarp šešių gautų „Oskarų“, „Oskaras“ už kostiumus atiteko Orry-Kelly, Walter Plunkett ir Irene Sharaff.

Vieta po saule (A Place In The Sun) 1951

„Vieta po saule“ – viena labiausiai jaudinančių ir tragiškaiusių meilės istorijų. Ji tapo Holivudo kino klasika dėl puikios G. Stevenso režisūros . Jis ragino pagrindinių vaidmenų atlikėjus akcentuoti gestų, o ne žodžių kalbą, ir tai lėmė dviejų stilių darną viename filme. Netikėta Džordžo (vaid. Montgomery Clift) pažintis fabrike su ten  taip pat dirbančia naivia Andžela (vaid. Elizabeth Taylor) priveda juos prie skaudžios realybės – mergina tampa nėščia. Tačiau jo jau nebedomina vargšė nevilties prislėgta mergaitė. Andžela grasina Džordžui viską papasakoti giminaičiams, jei jis jos neves.  Tuomet dar negimusio kūdikio tėvas sugalvoja įvykdyti „nelaimingą atsitikimą“. Jis pasiūlo nėščiai merginai kartu paplaukioti valtimi ežere, galvodamas ją nuskandinti ir vėliau gintis, jog tai buvo tiesiog „nelaimingas atsitikimas“. Tačiau ne viskas vyksta pagal planą ar taip kaip norėtųsi. Kuo viskas baigiasi – atsakymas filme „Vieta po saule“.
Kostiumų dailininkė ir dizainerė Edith Head  jau ne pirmą kartą apdovanota „Oskaru“ už kostiumus.

Atostogos Romoje (Roman Holiday) 1953

Šią kino juostą galėtume vienareikšmiškai pavadinti atvirkštine pasakos apie Pelenę istorija. Tai istorija apie princesę Aną (vaid. Audrey Hepburn), kuri pavargo nuo prabangos, pompastikos ir oficialumo. Ji slapta pabėga iš namų ir susipažįsta su amerikiečiu žurnalistu Džo Bredli (vaid. Gregory Peckas). Atpažinęs princesę, žurnalistas iš pradžių galvoja iš jos pasipelnyti, tačiau artimiau susipažinę, jie vienas kitą pamilsta. Jiedu vaikštinėja po Romą, gėrisi miestu, jo kerinčiu žavesiu, žinodami, kad netrukus jų trumpa draugystė baigsis,suvokdami, kad dėl jų per didelio padėties skirtumo tokie santykiai neįmanomi.
William Wyler, vienas talentingiausių Holivudo režisierių, juostą filmavo Romoje, taip dar labiau miesto nepakartojama architektūra sustiprindamas ir šiaip užburiančią meilės istoriją. Aktoriai Gregory Peck ir Audrey Hepburn nepriekaištingai suvaidino beviltiškus įsimylėjelius.  Po šio filmo A. Hepburn, prieš tai vaidinusi tik keliose Europos juostose ir brodvėjaus spektaklyje Dždži, pasiekė šlovės viršūnę, o filmas tapo tikra sensacija.
„Oskaru“ už kostiumus vėl buvo apdovanota Edith Head.

Dždži (Gigi) 1958

Vincente‘o  Minnellio miuziklas „Dždži“ pagal gautų Oskarų skaičių nurungė filmą „Vėjo nublokšti“. Juostos siužetas paremtas Collette‘ės pasakojimu apie jauną paryžietę, kurią senelė ir teta pagal šeimos tradicijas ruošė būti kurtizane. Nuostabiai atrodo linksmą vaiką vaidinantį Leslie Caron. Ji vos ne vos ištveria etiketo pamokas, nenori koketuoti ar perprasti gundymo meno, suvokti apie brangaakmenius. Vėliau ji virsta patrauklia santūria mergina. Louisas Jordanas šauniai atlieka nuobodžiaujančio miestelėno, sutrikdyto veikėjai jaučiamų jausmų, vaidmenį.  Žaviai atrodo XIX a. pab. Paryžius (filmuota Bolnės miške, Tiuilri ir prabangiame „Maksimo“ restorane). Cecilio Beatono kurti kostiumai gali konkuruoti tik su jo paties darbu Lerner ir Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“. Kostiumai įverinti „Oskaru“.

Džiaze tik merginos (Some Like It Hot) 1959

Ši legendinė komedija paperka netikėtomis komiškomis situacijomis, kruopščiai apgalvotais sužaidimais ir mistifikacijomis bei profesionalia aktorių vaidyba. Džo (vaid. Tony Curtis) ir Džeris (vaid. Jack Lemmon), du nevykėliai džiazo muzikantai, 1929 m. šv. Valentino dieną tampa gangsterių susidūrimo liudininkais. Jie turi sprukti, tad, apsimetę Džozfina ir Dafne, prisijungia prie moterų džiazo kolektyvo, vykstančio į Majamį. Abu įsimyli jausmingą, mėgstančią išgerti dainininkę Širdelę (vaid. Marilyn Monroe). Prie Dafnės, vieno iš apsimetėlių, prispinta ištvirkęs plevėsa Osgudas Fildingas III (vaid. Joe E. Brown). Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad banditai,  - Čikagos mafijos galva Getras Kolombo (vaid. George Raft) su savo bendrais, - nuo kurių bėgo muzikantai, atvyksta į tą patį Floridos viešbutį, kuriame organizuojamas mafijos susirinkimas ir į kūrį vyksta džiazo merginos.

Juostoje vaidinanti ir savo klestėjimo viršūnėje esanti žavinga, žiūrovus iš proto vedanti ir juos prajuokinanti Marilyn, šeštojo dešimtmečio sekso simbolis, tiesiog neprilygstama, nors tai nemažas jos kolegų ir režisieriaus  Billy Wilder nuopelnas. Nors kalbėta, kad filmas patirs nuostolių (jį kuriant buvo sulaužyta keletas tradicinių taisyklių: istorija prasideda masinėmis žudynėmis, pradėjus filmuoti, turėta tik pusė scenarijaus, filmas tęsiasi dvi valandas), tačiau žiūrovai buvo pakerėti ir vis dar žavisi net ir daugybei metų praėjus po to, kai Amerikos kinematografijos institutas filmą pripažino geriausia visų laikų komedija.
Juosta buvo filmuota nespalvotai  norint pabrėžti veiksmo laiką ir siekiant paslėpti veikėjų makiažą. Smagus tapatybės pakeitimas jį nuspalvinus būtų virtęs grotesku. Prie 1929 m. įvaizdžio kūrimo prisidėjo ir kostiumo dailininkas Orry-Kelly, kuris buvo apdovanotas „Oskaru“ už kostiumus.

Vestsaido istorija (West Side Story) 1961

Šio filmo pagrindas – Brodvėjaus miuziklas pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Romeo ir Džiuljeta“. Jis buvo įvertintas daugeliu „Oskarų“ ir lieka kino miuziklo klasika netgi praėjus dešimtmečiams.

Jerome Robbins ir Robert Wise filme pasakojama apie įsimylėjelius, kurie susipažino nusikaltėlių gaujų pilname Niujorke.  Pagrindinė heroje (vaid. Natalie Wood) priklauso puertorikiečių „ryklių“ gaujai, o pagrindinis herojus (vaid. Richard Beymer)  – baltųjų „džetų“ („reaktyvininkų“) gaujai. Nors buvo filmuotos ne muzikinės scenos, filme jų gausu – šokiai, kurie primena kautynes, ir kautynės, kurios panašios į šokius. Beveik visa kino juosta buvo filmuojama natūraliai, realiose vietose.
Už kostiumus „Oskaras“ buvo įeiktas Irenai Sharaff.

Pusryčiai pas Tifani (Breakfast at Tiffany‘s) 1961

Ši kino juosta kostiumo istorijoje garsi tuo, kad būtent po jos išpopuliarėjo maža juoda suknelė, „išrasta“ ne ką mažiau žinomos rūbų modeliuotojos Coco Chanel. Blake Edwards filme scena kuomet Holly (vaid. Audrey Hepburn), vilkėdama kuklią dizainerio Givenchy kurtą suknelę išlipa iš taksi bei prieina prie „Tifanny“ juvelyrikos vitrinos tampa kone dvidešimtojo amžiaus amerikiečių kino paveikslu – ikona.
Pagrindinė herojė Holly gyvena linksmai ir įdomiai. Ji žino, kad turtingi vyrai, vakarėliai ir papuošalai – tai, ko reikia norint būti laimingai. Jos tikslas – susirasti turtuolį ir už jo ištekėti.  Kino juostoje Holly susipažįsta su nauju savo kaimynu Paul (vaid. George Peppard),  kurio dėka ji ima pažinti ir kitas vertybes.
Tai mielas ir gražus filmas su nepamirštamąja Audrey Hepburn, kurį tikrai verta pamatyti.
Kostiumus filmui kūrė Hubert de Givenchy ir Edith Head.

Leopardas (Il Gattopardo) 1963

Tai istorinis filmas, grąžinantis į  1860–uosius metus, Siciliją. Jame parodytas turtingų aristokratų gyvenimas, kuris prasideda tik naktį. „Leoparde“ paliesti Italijoje vykstantys esminiai socialiniai pokyčiai jai susivienijus. Operatorius Giuseppe Rotunno profesionaliai nufilmavo kostiumus ir įamžino dvaro didybę.
Šis spalvotas, 205 min. filmas sukurtas išsamių Luchino Visconti tyrinėjimų vaizduojamojo meno srityje pagrindu. Už puikiai tam tikrą istorinį laikmetį atitinkančius kostiumus Piero Tosi pelnė „Oskarą“.

Kas bijo Virdžinijos Vulf? (Who‘s Afraid Of Virginia Woolf?) 1966

Šis filmas, pastatytas pagal 7-ojo deš. pr. populiarią Brodvėjaus pjesę, pasakoja apie pagyvenusius sutuoktinius, į savo nešvarius žaidimus įtraukiančius jauną porą. Iš pradžių, dėl Kino filmų gamybos kodekse numatytų apribojimų, šis kūrinys nebuvo plačiai demonstruojamas, nes jo kalba ir tema buvo laikoma pernelyg vulgariomis.

Kino juostoje jaučiamas posūkis nuo tradicinio pramoginio filmo į rimtumą, kuris vėliau tapo 7-ojo ir 8-ojo deš. Holivudo renesanso simboliu. Šiame nespalvotame filme, sukurtame pagal nuostabų Ernesto Lehmano scenarijų, palikta dauguma Edwardo Elbee pjesės dialogų.
Mike‘o Nicholsono filmas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ pelnė penkis „Oskarus“, vieną iš jų už kostiumus (Irene Sharaff) ir tai yra, be abejonės, vienas geriausių teatro pjesių įkūnijimų ekrane. 

Mano Afrika (Out Of Africa) 1985

Šį filmą neabejotinai verta pamatyti  dėl jame dominuojančių didingų peizažų, kurie buvo nufilmuoti įvairiose Kenijos vietose. Čia pasakojama apie neįprastą ponios iš Danijos Karen Bliksen (vaid. Meryl Streep) ir nuotykių ieškotojo Deniso Hatono (vaid. Robert  Redford) meilę nuostabių vaizdų fone.

Kiekvienas kadras – tai stebuklas, kiekvienas epizodas – tikra brangenybė. Pagal memuarus sukurtame  Sydney Pollack filme „Mano Afrika“ ieškomos rasizmo šaknys, stebimos jo apraiškos. Epinis režisieriaus pasakojimas perteikia Pirmojo pasaulinio karo epizodus, paskui virsta romantine istorija ir filmu apie keliones.
Kino juosta buvo nominuota vienuolikai „Oskarų“,  septynis iš jų pelnė. „Oskarą“ už kostiumus (kostiumų diz. Milena Canonero) nepavyko pelnyti, tačiau jie filme neliko nepastebėti.

Narsioji širdis (Braveheart) 1995

Prodiuseris, režisierius ir aktorius Melas Gibsonas sukūrė didžiulę istorinę epopėją, kuri jungia žiaurias kovas, krūvą kvailysčių ir romantinę tragediją.
„Narsioji širdis“ – tai panegirika škotų kariui Williamui Wallace. Praradęs savo mylimąją (Catherine McCormack), jis dalyvauja daugelyje mūšių, kurie vyksta gražiausiose vietose, dalyvaujant tūkstančiui statistų. Pagrindinis Wallace‘o pasirodymas, nukreiptas prieš Edvardą I (jį suvaidino Patrick mcGoohan), įvyko XIV a. pab. Svarbiausias mūšis baigėsi škotų pergale prie Sterlingo, o vėliau buvo ašaros, išdavystė ir Egzekucija.
Filmas perpildytas batalinių scenų, kurios kelia šiurpą savo žiaurumu. M. Gibsonas gavo „Oskarą“ už geriausią filmą ir režisieriaus darbą. Juosta, sukurta su aistra ir pasimėgavimu, su nuoširdumu ir humoro jausmu. Filmas iš viso pelnė penkis „Oskarus“, buvo nominuotas dar penkiems, vienas iš jų – už kostiumus (Charles Knode).

Titanikas (Titanic) 1997

Tikriausiai šio filmo net nereikia pristatinėti. Tai – vienas įspūdingiausių ir brangiausių visų laikų filmų, pelnęs net vienuolika „Oskarų“.
Šioje juostoje nepriekaištingai atkuriama ir meniškai perteikiama 1912 metais nuskendusio laivo istorija.
James Camerono kino juosta – tai ir romantika, ir katastrofa vandenyne.

Kate Winslet vaidina Rozą, jauną aristokratę, priverstą tapti niekšo Kalo (vaid. Billy Zane) sužadėtine, bet įsimylėjusią trečiosios klasės keleivį  Džeką (vaid. Leonardo diCaprio). Jų uždraustas ir slaptas romanas teikia filmui jausmingumo. Cameronas pripildo filmą specialiaisiais efektais, kad išreikštų tą siaubą, apėmusį visus keleivius, priversdamas aktorius praleisti šaltame vandenyje dienų dienas, filmuodamas siaubingas scenas, kai „nepaskandinamas“ laivas pradeda skęsti ir lūžta pusiau.
Neapsakomai populiarus „Titanikas“ iš Leonardo DiCaprio padarė žvaigždę ir paauglių idealą. Finalinė Celin Dion daina „My Heart Will Go On“ tapo muzikos pardavimo lydere. Vertinant kino gamybos apimtis ir reginio mastą, „Titanikas“ išlieka vienu geriausių visų laikų filmu.
„Oskarai“ buvo įteikti už geriausią filmą,  režisierių, meninį apipavidalinimą ir dekoracijas, operatorių, kostiumus, specialiuosius garso efektus, specialiuosius vaizdo efektus, montažą, muziką, dainą bei garsą.

Gladiatorius (Gladiator) 2000

Šis 155 min. trukmės Ridley Scott‘o filmas – pirmasis tikras Holivudo nuotykių epas apie Romą per pastaruosius tris dešimtmečius. Kaip ir reikėjo tikėtis, ši juosta tapo epine ne tik laiko atžvilgiu, bet ir nepaprasatai autentiško senovės Romos atkūrimo bei vaizdų. Bet režisierius tarp kompiuterinių triukų, puikių mūšių ir nuostabių dekoracijų, kurios atkuria ekrane neįtikėtiną, siaubingą ir herojišką istoriją, neišleidžia iš akiračio ir žmogiškos istorijos pusės.
„Gladiatorius“ – norintiems nusikelti į tolimą praeitį, mėgautis romėniškais apdarais ir kovinga dvasia. „Oskarą“ už kostiumus pelnė Janty Yates.

 

Įsimintinų filmų išties daug, o jums linkiu surasti laiko ir mėgautis bei  gerėtis įspūdingais kostiumais užfiksuotais juose.