Kvapų alchemija

Prisimenate romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ herojų Žaną Batistą Grenują? Tai tobulumu ir krauju kvepianti istorija. Istorija, parodanti, jog gali tapti nepastebimu, mylimu ir gerbiamu, nekenčiamiausiu pasaulyje - tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Cinamonas, kardamonas, o gal tabakas? Beje, būtent tabako dūmai minimi parfumerijos istorijoje: per fumum – tai lotyniškas žodis, reiškiantis „prieš rūkymą“. Žinoma, šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje kvepalus dažnai vertiname dėl jų prekinio ženklo, pamiršdami idėją, jų pasakojamą istoriją, kurią mums siūlė pirmieji kvepalų gamintojai. Galiu lažintis, jog daugelis merginų pirmaisiais kvepalais pasirinko nekaltuosius Thierry Mugler „Angel“, paaugliškai maištavo padedamos gaiviųjų Ralph Lauren „Ralph“, o pirmųjų flirto pamokų mokėsi kvepėdamos Chanel „Allure“.

Negaliu būti kategoriška, tačiau manau, jog būtent  „Etat Libre d’Orange“ mados namai primena tikrąją kvepalų magiją. Nepadorūs kvepalai iš Oranžinės respublikos siūlo intriguojantį pasirinkimą: Rūmų kurtizanė“ („Putain des Palaces“), „Jazminai ir cigaretės“ („Jasmin et cigarette“), „Didelė bamba“ („Nombril immense“), „Antiherojus“ („Antiheros“), „Didingoji sekrecija“ („Secretions Magnifiques“). Būtent pastarųjų kvepalų autorius žino, kaip kvepia seksas: „Tai paprasta - „4S“ -  spermos (pranc. sperme), seilių (pranc. salive), prakaito (pranc. sueur) ir kraujo (pranc. sang) kvapai.“,- „Secretions Magnifiques“ kvepalų sudėtį atskleidžia jis. Nors ir skamba perdėtai banaliai ar fiziologiškai, tačiau noras užfiksuoti aistros akimirką kvape – pagirtinas.
Iš kitos pusės, netgi pati meilė mums yra nesuprantama, o tai, ką galime apibrėžti, yra tik jausmingumas ar seksualumas. Mes negalime ir nenorime atsisakyti savo ir kitų jaudinančių prisiminimų. Ir štai - kvepalai yra puiki prisiminimus žadinanti priemonė. Todėl darome nusikaltimą, jei išeiname iš namų nepasikvėpinę. Visi šių skandalingų namų aromatai pasakoja istoriją – apie tą momentą, kai kalbiesi ir suvoki, jog nori, kad pokalbis niekada nesibaigtų, kai moteriškumas kovoja su gyvulišku pradu, kai gali elegantiškai iš savęs pasijuokti. Nejau nepažinote tokių akimirkų?

Paradoksalu, tačiau moterys dažniausiai nejaučia savojo kvapo, tačiau, patikėkite, vyrų kvapą jos visada prisimena puikiai. Nuo jo man linko kojos, vynas tapdavo svaigesnis, o muskusas pabrėždavo išskirtinį vyriškumą, tačiau tas žavesys neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, o gal, tiksliau, per daug gerą pradžią – tai buvo Lancome „Hypnose“.

Kitas kvapas kvepėjo beprotiškai savitai, gal todėl, jog buvo toks artimas: jo vanilė atkartodavo manąją, mandarinų nata primindavo Kalėdas, tačiau pipirų man buvo per daug... Dar ir šiandien užklumpa saldus déjà vu vos nosį pasiekus gundantiems Carollinos Herrera „212“. Bet žinau tik vieną žmogų, kuris kvepėdavo būtent taip - šie kvepalai turi nenusakomą galią skirtingai kvepėti ant kiekvienos žmogaus odos, taip dar labiau mistifikuodami aromatų galią.

Trečiasis kvapas amžiams užsilikęs mano mintyse – tabako ir raudono vyno. Taip kvepėdavo žmogus, nekentęs kvepalų. Net ir manieji Versace „Crystal Noir“ nepakeitė jo įsitikinimų, jog oda – idealiausias gamtos ir harmonijos kvapas. Jis laižydavo man petį ir laukdavo, kol nuo kūno pasitrauks dirbtini kerai... tačiau saldymedis buvo mano kraujyje. 

Galite bent jau įsivaizduoti mano veido išraišką, kai už mašinos valytuvo radau atviruką su puikiu pastebėjimu: „Pagaliau (ruduo), ar ne?“ . Negano to, jis kvepėjo man dar nepažįstamais subtiliais vyriškais kvepalais. Taip jau būna, duodam vienam, grįžta nuo kito. Magic, a?