Laiškas Naujiesiems Metams

Laikas bėga daug greičiau nei kada nors prieš tai. Atrodo, jog mums niekada nepabos preciziškai skaičiuoti gimtadienius, dienas, savaites, nuvažiuotus kilometrus, kalorijas, sutiktus draugus, prarastus pažįstamus, kartoti turėtus pokalbius. Kažkur čia pat išaušta naujas rytas, o mes jį išduodame mėnuliui, nes voliotis pataluose ir kautis pagalvėmis yra daug įdomiau. Tad sėsk šalia, paskaičiuokim.

Jei protingi žmonės vis dažniau kalba apie visuomenės ydą materializuoti kiekvieną jausmą, tai šiandien Tau siūlau paklusti ir suvesti pastarųjų metų sąskaitas. Aš? Išleidau daugiau nei visada suknelėms ir raudoniems lūpdažiams, išgėriau save gerbiančio prancūzo vyno rūsį, daužiau taures išmušus vidurnakčiui, daug pykau, dar daugiau atleidau, taip ir neišmokau pasakyti „ne“, paskutinį kartą buvau laiminga stovėdama smėlyje iki kelių ir linguodama pagal muziką (kuri esi Tu), atradau iš naujo ir vėl pamečiau...

Ar pastebėjai, jog visos dažų paletės apsiriboja standartinėmis aštuoniomis spalvomis? Aš dažnai mąstau, o ką daryti žmonėm, kurių gyvenimas nudažytas bent jau penkiagubai plačiau, ryškiau ir kuriems raudona spalva nebūtinai reiškia tik širdeles ir kitus plastmasinius dalykėlius. Aš nenoriu matyti tik juodai ir baltai, aš noriu galvoti, jog esu šešiasdešimt keturių spalvų paletė, kad ir su keliais trūkstamais atspalviais. Ir, ej, ar man tik vienai sunku su žmonėmis, kurie apsiriboja bazine komplektacija? Kartais norisi sakyti „atnešk man šią Atlanto vandenyno žalumo vazą, arba jauno burgundiško vyno spalvos megztinį“ ir viskas, ką jie gali atsakyti yra „ar šį raudoną?“ Ne, po velniais, aš noriu savo idealizuoto pasaulėlio su smaragdinėm pilimis!

Tad linkiu Tau, kad ūgį pradėtum matuoti ne nuo padų iki galvos, o nuo pečių iki dangaus, kad pirštai ne visada linktų į save, o kartais rodytų į priekį, kad turėtum tikrą draugą, kuris šįryt kartu pasijuoks iš nubėgusio makiažo, kad sukurtum pabėgimo planą ir gyventum svajonėje.