Laisvės įkaitas, arba tiesiog - Hernan Romero

Kas yra muzika? Laisvės skonis, improvizacija, išraiška, kontūras, glotnumas, skaidrumas. Virpesys. Emocija. Jausmas. Istorija. Visi būdvardžiai tinkantys muzikai apibūdinti, ko gero, gali būti įvardijami ir pačiais teisingiausiais. Kita vertus, jei kalbėtume apie išskirtinai Hernan Romero, sakyčiau, jog jo kuriama ir atliekama muzika – tai istorijos. Begalinės, nesibaigiančios, savitos.

Tiesa, klausant jo gyvai, nuolat atrodo, kad esi Ispanijos saulėje, mažuose šios šalies kiemuose, pridengus akis delnu ir... skęstant muzikoje. Aistringoje, vienintelėje. Mat ką labiausiai Romero vertina ir mėgsta – tai laisvė. Todėl nieko nuostabaus, kad atlikėjas net koncertų metu, šypsodamasis pripažįsta „šią melodiją atliksiu pirmą kartą, iki šiol nerepetavau, tik turėjau ją galvoje“. Ir jam pavyksta puikiai, taip puikiai, jog jis neabejotinai iškviečiamas sugroti dar kartą publikai nenumaldomai plojant.

Hernan Romero muziką stipriai įtakojo jo gyvenimas Andalūzijoje, todėl neatsitiktinai jo akordai – aštrus flamenko rimtas, aistringas ir muzikalus kvėpavimas. Vėliau, persikėlus į New York miestą, ši aistra nė kiek nepakito ir sulaukė dar didesnio, pasaulinio, pripažinimo. Štai taip gimsta ir vystosi talentai – be ribų ir sienų. Be suvaržyto gyvenimo.

Hernan Romero, visu šiuo jausmu spinduliuoja ne tik grodamas. Atrodo, jog tai asmenybė, kupina amžinos, nesuvaldomos laisvės, besiskleidžiančios nepaisant nei laiko, nei erdvės. Pastarasis H. Romero albumas, „Duende“ – dvelkia dar viena laisvės išraiška. Džiazo ir flamenko melodijos, susipinančios, išsiskiriančios...

Užsimerki... ir viskas siūbuoja, juda, gyvena džiazu.