Lietuviška elegancija – „Raquel Balant atelier“

Kaip susipažinote?
A: Tai labai įdomi istorija. Viskas atsitiko prieš 4-is metus. Stojome į Vilniaus kolegiją, dizaino fakultetą ir buvo stojamųjų egzaminas. Atsisėdome šalia. Beveik visą egzaminą prasijuokėme, kažkur apie tris valandas. Tačiau prieš tai mes nelabai bendravome. Dar buvo parengiamieji kursai. Mes abu juos lankėme, bet taip nelabai sutarėme: aš Rasai nepatikau, Rasa – man ir mes išvis nekontaktavome. O tada va atsisėdome per tą egzaminą, tris valandas prasijuokėme, viską padarėme per paskutinį pusvalandį. Išplėšė darbus iš mūsų (abu juokiasi). Ir prasidėjo. Taip ir susipažinome. Vėliau prasimokėme toje kolegijoje pusantrų metų. Ten buvo labai niūru ir neįdomu. Išėjome kitur tada. Pas Giedrę Fledžinskienę. Tada tai buvo privati mokykla, dabar jau įgavo dizaino kolegijos statusą.

Kaip pradėjote bendrą verslą?
A: Viskas vyko labai natūraliai, nes iš esmės tuo metu mes buvome labai panašūs. Buvome labai aktyvus, ir labai...
R: ...entuziastingi.
A: Labai priešinomės viskam kas tik buvo ir ką sutikome pakeliui. O tas visas darbas kartu, studija, idėjos išsivystė natūraliai. Aš dar prisimenu pirmame kurse dirbau stilistu. Turėjau keletą klienčių kurioms padėjau rengtis ir t.t. Nu galima sakyti ne kiek stilistu, bet shopping helper’ių. Ir tiesiog vienas užsakymas, kitas... Mes juos atlikome. Ir kadangi buvo labai sudėtinga, nes mes patys nesiuvame...nes nemėgstame (abu juokiasi).
R: Ir patys nekonstruojame.
A: Tai buvo labai sudėtinga, nes siuvėjai buvo viename miesto gale, konstruotoja kitame, klientė dar kitame. Ir tiesiog vienu momentu pavargome blaškytis po miestą, nes buvo labai sunku. Pamenu darėme išleistuvių suknelę, kai buvo labai karšta vasara. Ir tiesiog po tos suknelės nusprendėme, jog visgi reikia kažką daryti.
R: Ir pigiau išlaikyti pastoviai...
A: negu taip lakstyti. Visokių kuriozų buvo ir su klientėmis ir su viskuo. Todėl nusprendėme įkurti savo studiją.

Kokia pavadinimo kilmė?
A: Pavadinimas iš tikrųjų labai paprastas. Galbūt skamba pretenzingai, bet Raquel, tai tiesiog senoviškas vardas (Rachele, Rachelle, Rachel ir t.t.), kuris man asocijuojasi su pokario Vilniaus moterimi. Raquel su raide q, nes tiesiog labiau bendrinis, greičiau skaitomas, o Balant - gėlė. Va ir gavosi atsitiktinai Raquel Balant, lyg žmogaus pavardė, menama mūza. Interpretacijų daug...

Koks yra suknelės kūrimo procesas?
A: Iš esmės visi dizaineriai sugalvoja suknelę ir pateikia ją konstruoti kitam žmogui. Vieni -mažiau, kiti - daugiau. Visa tai priklauso nuo tavo darbo stiliaus. Ateina klientė, mes susipažįstame su ja, išgeriame kavos, susibendraujame, jaučiame vienas kitą arba nejaučiame. Nes jeigu nejaučiame, tai...
R: ...tenka išsiskirti.
A: Ir kartais pagalvojame, kad gal neverta su tuo žmogumi dirbti ir kažką jam daryti. Tada kitas susitikimas yra eskizai. Mes padarome kelis greitus eskizus ir tada ji pažiūri, išsirenka ko nori. Ir tada mes padarome maketą iš paprasto audinio. Nes iš gero audinio iškarto kirpti ir daryti yra labai brangu ir rizikinga. Labai bloga praktika, nes jeigu iškart iš gero audinio kirpsi bus dar taisymų ir tai gadina viską. Tai taip ir vyksta. Eskizą duodame konstruoti, konstruotuoja padaro, sudygsniuoja ir tada apvelkame klientę ir žiūrime ar kokių pataisymų reikia ar nereikia. Gal kažkokios idėjos dar kyla, nes iš esmės kai individualiai dirbame kiekvienas klientas ir padiktuoja vieną tą ar kitą sprendimą. O tada jau siuvėja susiuva.

Kai buvot dar visai maži ar svajojote būti dizaineriais?
R: Aš tai tarkime nuo 5-ių metų šito noriu. Aš netgi kai buvau jau vidurinėje mokykloje esu pareiškusi tėvams ir mokytojams, jog man matematikos ir visų kitų mokslų nereikia, nes būsiu dizainerė.
A: Aš tai pasikartosiu, lygiai taip pat... Buvau labai jaunas, todėl gal nesuvokiau to anksčiau apskritai kaip dizainas, nes tuo pat metu aš dar grojau. Grojau smuiku nuo 3-jų metų. Mano tos dizaino svajonės buvo slaptos ir aš jas laikiau paslapty. Dar turiu sąsiuvinį pripieštą princesių įvairių. Ko ten tik nebuvo! Bet po to tiesiog tas dizainas natūraliai išsivystė ir po grojimo nusprendžiau, kad aš to noriu! Tai va, matematikos man irgi mokykloje nereikėjo, nes prisimenu dar pakankamai vėlai įsivedžiau internetą ir jis buvo labai lėtas, tai naktimis kraudavausi visus šou ir jokių namų darbų nedarydavau. Į pamokas nemiegojęs ateidavau. Tuos pačius Chanel ženklelius piešdavau per fiziką (juokiasi).

Kas Jus įkvėpia? Inspiracijos.
R: Skirtingai... Kartais pati klientė įkvėpia. Kartais šiaip kažkur kažkokių detalių pamatai.
A: Manau, kad tai yra labai individualu... Aš asmeniškai stengiuosi nepriklausyti nuo paprastai suvokiamo įkvėpimo, kuris ateina arba neateina. Nes mano suvokimu dizaineris, kaip ir bet koks kitas profesionalas turi atlikti savo darbą laiku ir greitai. Ne iš esmės tas dizainas (kas man tarkime Lietuvoje nelabai patinka), tai jį kartais žiūrima kaip į kažkokį...gal per daug aukštąjį meną. Iš esmės tai yra verslas. Nors aišku jeigu tu nori daryti sukneles tiesiai į muziejų – tai puiku! Gali laukti pusę metų to įkvėpimo ir sulauksi arba ne. Bet sprendimai turi būti greiti. Na, bet tas įkvėpimas yra viskas kas tave supa: ką girdi, ką matai, ko klausaisi... Bet iš esmės tai yra darbas, kurį reikia dirbti. Man patiko kaip Lagerfeldas pasakė „Kūryba yra kaip raumuo. Reikia pastoviai lavinti ir kuo labiau lavinsi, tuo jis bus stipresnis“.

Kokie yra dizainerio darbo pliusai ir minusai?
A: Žiūrint kokiu dizainu užsiimi... Nes vėlgi reikia žiūrėti kas tau patinka, kas – nepatinka. Didžiausias pliusas tai yra tas, kad man asmeniškai (ir vėlgi tai nuo tavo poreikių priklauso) aš nemėgstu jokio fizinio darbo. Man reikia judėjimo, žmonių, miego... Tas paslankus grafikas, jis man labai patinka. Dar didelis pliusas yra tas, kad kai kuri kolekciją (mes dar kol kas tų darbų nerodome) susitinki su begale įdomių žmonių: nuo didžėjų iki šviesos darbuotojų, nuo šviesos darbuotojų iki siuvėjų, nuo siuvėjų iki įvairiausių kitų...
R: Ir dar begalės kitų pliusų... Pavyzdžiui kai klientės patenkintos lieka.
A: O, čia didžiausias atlygis...moters šypsena. Minusų man atrodo išvis nėra.
R: Gal kartais bemiegės naktys... (juokiasi)
A: Didžiausias minusas, gal netiek kiek minusas, bet išbandymas tai yra tai, kad iš esmės tai ką tu darai yra labai asmeniška. Tai tavo dalis ir tų ją atiduodi teismui. Teismui žmonių, kurie nelabai kvalifikuoti... Rizikinga.

Kas yra Jūsų klientai?
R: Mes tik dabar formuojame tą klientūrą.
A: Tik dabar, nes patys keičiamės. Daug ko išmokstame ir lygiai taip pat klientai. Kartais pasitaiko labai turtingų ponių, o kartais šiek tiek paprastesnių. Bet iš esmės mūsų, jeigu taip įvardinti kaip klientę, ji yra labai elegantiška, paprasta, išsilavinusi, jauna vilnietė.

Koks dizainerių laisvalaikis?
(abu juokiasi)
R: Kartais aktyviai...
A: Toks tas ir laisvalaikis...vakarėliai. Bet kas: knygos...
R: ...filmai.
A: Man asmeniškai, tai meilė dabar. Aš po darbo iškart į meilės liūną.

Kokios suknelės kiekvienam asmeniškai labiau patinka?
A: Man dažniausiai taip gaunasi, jog aš viską nutrumpinu ir apnuoginu. Nes man kūnas, jeigu yra jaunas ir gražus, kodėl jo neparodyti? Man jis visada patinka ir neperlenkiu lazdos. Aš už mini! Bet vis tiek sunku apsispręsti, nes jau daugiau subrendę, žiūrime į kirpimą, spalvas, tinka ar netinka. Bet kaip ten bebūtų man visada patinka nutrumpinti.
R: Man viskas gaunasi labai moteriška ir solidu pakankamai. Ne pagal amžių.
A: Kartais pajuokaujame, kad...
R: ...aš rengsiu Brazauskienę. (abu juokiasi)

Nesunku dirbti kartu?
R: Buvo tokių momentų kai visą parą kartu praleisdavome.
A: Jo. Iš tikrųjų buvo toks laikotarpis kai praleisdavome daug laiko ir gyvenome kartu, bet draugiškai. Bet per ilgai praleisti laiko kartu negalime. Nes mes skirtingi labai. O dirbti kartu sekasi labai gerai.

Šiuo metu dizaineriai sulaukia nemažai individualių užsakymų ir poreikis yra didesnis suknelių, todėl kostiumėlių ir paltukų kūrimo procesas yra šiek tiek sustojęs. Bet Arvydas ir Rasa pažada, jog kai tik kolektyvas padidės išvysite jų kolekciją. Ir pakankamai didelę.

Victoria.
Nuotraukos: Domantė Kaminskaitė