LMS SS’12: Mados revoliucionieriai, o gal idiotai?

Tiesa, daugiau nei pusė šio “mados maratono” svečių – “nulaižytos” ir “išsičiustinusios” fashionistos, kurios ant savo gležno kūno susikrovusios visus “mados riterių” ordinus: Gucci, Prada, Chanel, LV, D&G ir taip toliau. Dažniausiai šios “kolekcionierės” būna įsikibusios senyviems, pirmosios eilės (ang. front row) “pateptiesiems”. Tiek to, neskalbkime svetimų baltinių...

Kaip ten bebūtų, Londono mados savaitės traukos centru tampa ne kas kita, o normas laužantys ir tvirtą nuomonę turintys tinklaraštininkai, kurie suvažiuoja iš viso pasaulio. Su kolega juokavome, kad viešint Londono mados savaitėje nereikia eiti į kolekcijų pristatymus – tikrasis mados šou vyksta tiesiog lauke.

Čia netrūksta nei didžiules zuikio ar “mikimauzo” ausis užsidėjusių japonų, nei vyrų, žingsniuojančių su įmantriais aukštakulniais, paplonintu balsu plepančių su savo “padruškėmis”, kurios tuo pat metu dažo lūpas rožiniu blizgesiu ir nekaltai mirksi ilgomis, priklijuotomis blakstienomis. Žiūrėk, netolies praskriejo juodas varnas – vaikinas, apsivilkęs iš plunksnų pasiūtu, įspūdingu švarkeliu, įmituojančiu paukščio sparnus. Netolimais, atsirėmęs į sieną, fotografui pozuoja į metalinį žmogų - robotą panašus kinietis, vilkintis metalais kaustytu švarku, platforminiais batais ir saulės akiniais, kurie įmituoja televizorius. Trumpai tariant, atsidūręs tokioje terpėje pasijunti lyg laiko mašina nuskridęs į ateitį, kur žmonės mažai kuo skiriasi nuo blizgančių robotų ar vaikams skirtų filmukų herojų.

Rodos, tokioje splavingoje minioje būtų iš ties sunku išsiskirti, ar ne? Ne visai. Pandemonia, Diane Pernet, Daniel Lismore, James Goldstein ar Paloma Faith – tai personos, kurios tapo pačiais ryškiausiais Londono mados savaitės svečiais, o jų stilių aptarinėjo tūkstančiai mados leidinių.

Mano nuomone, visame šiame spalvų, stilių maišaties ir beprotiškiausių sprendimų parade didžiausio ekscentriko titulo yra vertas laisvasis Londono menininkas, pasivadinęs moterišku Pandemonios vardu. Tiesą sakant, išvydus Pandemonią sunku patikėti jog tai tikras ir realus žmogus: itin aukšto ūgio ir liekno sudėjimo menininkas, viešumoje visuomet pasirodantis vilkint lateksiniais kostiumais. Visi šie kostiumai – kurti pačios Pandemonios. Pagrindinis šio menininko tikslas – vizualiai skleisti tokias idėjas, kaip stereotipinių moters idealų samprata, išryškinti rasės bei grožio estetiką, taip pat ironizuojant atvaizduoti televizijos žvaigždes ir lyg savotiškai pašiepti jų kultą. Pandemonia fenomenas – tai puikus įrodymas, kad nuo šiol menas “slepiamas” ne tik muziejuose ar galerijose. Šių dienų menas turi rankas ir kojas bei vaikšto kažkur šalimais mūsų.

Kitas, ne ką mažiau “išprotėjęs” personažas – tai Daniel Lismore. Buvęs perspektyvus modelis, o dabar – angliškai vadinamas “drag queen’as”. Pamenu, kai jį išvydau plačiais žingsniais žengiantį vienoje Londono gatvėje, pamaniau, kad tai aktorius, persirengęs teatro drabužiais ir atliekantis karaliaus vaidmenį, tačiau priėjus arčiau ir pradėjus su juo kalbėti, sužinojau, kad mano įsivaizdavimai buvo labai toli nuo realybės. Baltos porcelianinės odos ir raudonų it kraujas lūpų savininkas, vilkintis skaisčiai raudonos spalvos apsiaustu bei ant kaklo pasikabinęs masyvų metalinį pakabuką – tai mados dizaineris, tinklaraštininkas ir daugelio Anglijos įžymybių draugas bei vakarėlių liūtas. Šis vaikinas per visas mados savaitės dienas mielai pozavo fotografams, dalino interviu ir pats viską fiksavo su savo ipad’u, be kurio neįsivaizduojamas dabartinis mados pasaulis.

Net neabejoju, kad šie maištininkai daugelio žmonių taip ir lieka nesuprasti. Tačiau tai – mados pasaulis, kuriame kuo toliau, tuo labiau blėsta ribos ir jų rėmai. “Mados aukos”- pasakytų vieni. Galbūt. Juk ne paslaptis, kad bene pusę mados savaičių svečių savo aprangas derina net po kelis mėnesius, o kartais net ir pusmetį. “Tuštybių mugė” – leptelėtų koks konservatyvus kostiumuotasis. Galbūt. Tačiau ar spektakliai, kabaretai, galų gale tie patys muziejai, atlieka labai jau praktišką funkciją? “Ligoniai ir bukapročiai” – iš kart diagnozę priklijuotų “baltakostiumiai smegenų tyrinėtojai”. Galbūt. Bet juk normos keičiasi.

Žinote, galbūt jie ir šokiruojantys, mum neįprasti ir nesuprantami, tačiau sutikite – ekscentrikai gyvenimą daro spalvingesnį ir ryškesnį. Kas būtų, jei visi žmonės atrodytų taip, kaip granitinio sovietmečio laikais atrodė mūsų tėvai ar seneliai? Būtent šie žmonės pagaliau pralaužė nuobodumo ir monotonijos vartus ir į mados pasaulį sugrąžino aukštąją madą. Taip ir norisi sakyti: revoliucionieriai!