Mados Injekcija 2011

Jaunųjų mados kūrėjų pristatymus pradėjo Vitalijos Malyško kolekcijos „Invisible Sin“ modeliai. Taigi viskas prasidėjo nuo nuodėmės. „Like a Prayer“ ir „Papa don‘t preach“ ritmai lydėjo vienuoles primenančius modelius aprengtus juodais bei pilkų atspalvių rūbais, dekoruotais obuolio motyvais. Niūrūs, asketiški drabužiai puikiai derėjo apgriuvusioje urbanistinėje aplinkoje. Nors pirmosios nuodėmės simboliai blykčiojo juodame fone, tačiau pati kolekcija labiau priminė atgailą. Paprasti siluetai, gruboki audiniai, monochrominis spalvingumas ir blyškūs modelių veidai sukūrė įtaigų atgailaujančio už nematomas nuodėmes žmogaus įvaizdį.

Vitalijos Malyško kolekcijos „Invisible Sin“ modeliai

Kelių darbų autoriai išeities taško ieškojo gamtoje: Tribe „Woodsy“ (Miškinis), Ievos Daugirdaitės „Archetipas“. Tribe kūrėjos teigė, kad jų kolekcija gimė iš didelės meilės medžiui. Didelė meilė medžiui pasireiškė atsikartojusiu žievės motyvu kelnėse, megztiniuose (atrodė iš tiesų puikiai), paltuose ir kombinezone. Nors buvo teigiama, kad tai šiuolaikinis keliautojas, tačiau jis panašėjo į valstietį, susiruošusį į mišką malkų (greičiausiai kaltos pasendintos modelių barzdos, laisvai kabantis kelnių klynas ir veltiniai). Nepaisant visų interpretacijų ir suteikiamų prasmių, autorės buvo įvertintos ir tik 2012 metų pavasario „Mados infekcija“ parodys ar pelnytai.

Tribe „Woodsy“

I.Daugirdaitė po pristatymo minėjo, kad į gamtą norėjo pažvelgti moderniu kampu, išskirdama pirminį jos vaizdinį, simbolį – lapą. Modernumas atsispindėjo drabužių linijose ir medžiagose. Aštuntojo dešimtmečio įkvėpta pečių linija drabužiams suteikė griežtumo, odos bei nenatūraliai atrodančių medžiagų deriniai kūrė urbanistinį, nuo gamtos atitolusį įvaizdį. Tačiau drabužių perregimumas sudarė lengvumo iliuziją, o rusvo lapo spaudiniai (vieni ar besijungiantys raštuose) suteikė gamtai būdingo gyvybingumo. Kolekcija pasirodė labai vientisa, deranti ir paliekanti norą pamatyti dar.

Ievos Daugirdaitės „Archetipas“

Įkvėpimo sėmimasis iš istorinių laikotarpių, dažnai baigiasi tiesioginėmis istorinio kostiumo citatomis. Rūtos Sakalauskaitės „Gimti kodai“ žadėjo etnografinėmis detalėmis dvelkiančius rūbus, tačiau pasiūlė tik kostiumus, tinkančius spektakliams pagal lietuvių liaudies pasakas. Tremtį menantys drabužiai buvo tiesmuki ir neaktualūs.

Rūtos Sakalauskaitės „Gimti kodai“

Siah Howard „Baroque Himba“ vizualiai bandė nukelti žiūrovus į Baroko epochą. Jei tolumoje modeliai atrodė aprengti barokinėmis suknelėmis bei barokines šukuosenas imituojančiais galvos apdangalais, tai priartėję jie panašėjo į milžiniškais medžiagos gabalais atsainiai suvyniotas mergaites, bandančias nesusipainioti gausiose klostėse. Patiems darbams trūko aiškumo, jie laviravo tarp Baroko laikotarpio vaizdinių ir Artimųjų Rytų kultūros bei religinių simbolių (pusmėnulių formos rankinės ir pusmėnuliais dekoruota avalynė). Darniai šių elementų sintezei trūko išbaigtumo. Bendras rezultatas panašėjo į klajonę tarp Rytų ir Vakarų, ką turbūt ir apibūdino „himba“ (Afrikos klajoklių gentis).

Siah Howard „Baroque Himba“

Asmeninės savęs ieškojimo ir visuomenės, aplinkos pažinimo kelionės (anot pačių autorių komentarų ir kolekcijų apibūdinimų) atsispindėjo Marios Fedorovos kolekcijoje „You“, Laivi Suurvali – „12“, Hans Hendrik Vallimae – „H1N1“ (Horny 1, Nympho 1). Žinoma, kai jaunas kūrėjas užsimoja savo kuriamuose rūbuose atspindėti požiūrį į visuomenę, tarpusavio santykius, asmenybę (kaip individą), yra pretenzinga. Dažnai pamirštama tikroji rūbo funkcija, suteikiamos įsivaizduojamos reikšmės ir prasmės, pradedamas kurti menas (diletantiškas). Kol drabužis yra koncepcijos dalis - jis lyg ir dera, atrodo išskirtinis, tačiau palikus jį vieną, pašalinus visą koncepciją, jam suteiktą užkoduotą prasmę, rūbas tampa nebylus, įprastas, visiškai kasdienis. Ne drabužis turi kažką sakyti, o jį dėvintis žmogus.

Marios Fedorovos kolekcija „You“

Laivi Suurvali – „12“

Hans Hendrik Vallimae – „H1N1“

Palyginimui, visiškai paprastas, be jokių paslėptų prasmių, kolekcijas pristatė Robertas Kalinkinas (2011-2012 ruduo/žiema „Pass this on Vol. 1½“), Daiva Valickaitė („Maištas“), Filateva Ekaterina Sargeevna („lightely infinitely“ s/s 2012) ir Reda Budvilaitienė („Introdactio“). Iš šių autorių tarpo labiausiai išsiskiria R.Kalinkino kurti militaristinio stiliaus paltai (visa kita buvo pasiklydę, nenuoseklu, padrika). Likusios autorės pateikė savas variacijas miesto merginos-moters aprangos tema. Pradėdamos maištinga paauglyste įkvėpta grafitti nurašinėtomis sienomis, tęsdamos futurizmo idėjomis persmelktu brendimu ir baigdamos betono ir asfalto spalvose sukaustytu rožiniu moteriškumu. Trys atskiros kolekcijos, kurios puikiausiai papildytų viena kitą. Tačiau tiek atskirai, tiek visumoje rezultatas buvo neypatingas.

Robertas Kalinkinas (2011-2012 ruduo/žiema „Pass this on Vol. 1½“)

Daiva Valickaitė („Maištas“)

Filateva Ekaterina Sargeevna („lightely infinitely“ s/s 2012)

Reda Budvilaitienė („Introdactio“)

Dvylika jaunų dizainerių pristatė savo kūrybą. Kad ir kaip vertintume jų darbus, reikia džiaugtis, kad jie stengiasi. Kuriantys žmonės visada palieka gerą įspūdį. Todėl jiems pradžia ir dar palankiai sutikta yra labai svarbi.