Mokėti palikti žymę apie save, yra tiek pat svarbu, kiek mokėti gyventi. Man taip visad atrodė. Dabar, tai atrodo dar labiau svarbu – komercija ėda mus, vis dažniau stokojam laiko, daugiau esam neišsimiegoję, todėl mažiau kalbamės ir susisiekiam tik didžiųjų įvykių fonuose. Laiko paradoksas, sumažinantis gyvenimo idilę iki niekingo kvadratėlio, kuriame nebėra vietos kitiems priminti, jog apie juos galvoji.
Kalbu apie mokėjimą palikti žymę, o gal tiesiog paprasčiau – gebėjimą būti žyme. Ne ta, sublizgančia atitinkamais laiko periodais, o ta, paprasta, vienintele, nesuvaidinta. Myliu žmones, įsirėžusius manyje, kaip nepertraukiamas lynas, ant kurio kabinami visi mūsų bendrų istorijų paveiksliukai. Man patinka tie, kurie prasmingai gyvendami dermėje su savim, dera ir su aplinka. Jie paprasti. Jie daug dirba ir todėl atostogoms, kurių vėliau neturi, skirtus pinigus mieliau išleidžia paveikslams. Retro skrybėlaičių kolekcijos papildymams, aksomo suknelėms, nutrupėjusioms praeities skonio fotografijoms, seniems veidrodžiams, vėriniams... Jie lieka žyme daiktuose, kuriuose jau yra istorija, kartu, jie lieka žyme šiam laikui, erdvei, emocijai.
Bet mokėti likti žyme, nereikia materialumo faktoriaus. Tai žinai, bet kartais pamiršti. Nes gražiausi daiktai nėra daiktai ir tai nėra netiesa. Mano žmonės manyje yra įsirėžę jūros kvapu ir burlaiviais, kada gyveni be laiko sampratos ir visa, kuo mėgsti užpildyti erdvę tėra – gulėjimas ant denio, prisimerkus saulėj, vėjui šiūruojant bures. Ir koks skirtumas kur plauki – kur kas prasmingiau sėdėti užsimerkus ir gyventi taip, kad ramiai miegotum. Mano žmonės man yra traukiniai, skrydžiai, lietus, kilometrai, pečiai, apnuoginti pečiai, nemiegoti sekmadieniai, senamiesčiai, mūsų senieji balkonai į skubančius gatvėmis, baltas vynas, foto albumai...
.jpg)
Mano žmonės manyje įsirėžę ne tik gerais dalykais. Ar gali būti kitaip? Jie įsirėžę rudeniu, vėsa, tabako kapais, viskio skoniu, diena, kai aš permirkau ilgesiu. Ir tai taip pat yra gebėjimas būti žyme. Bet visa tai užgožia tie, kurių plaukams besiraitant vėjuose, šypsausi. Taip pat ir tie, kurie visuomet buvo gražūs miegodami, bet aš jų taip ir nepabučiavau. Žinoma ir tie, kurie glostė mano nugarą, tie, kuriems aš pasiduodu, tie, su kuriais kuriu istorijas pirmyn.
Man patinka tai, kaip šie žmonės yra mano mintyse, kokias žymes jie turi, ir kokie neįtikėtinai paprasti dalykai man juos primena. Taip visada žinai, kurie yra Tikrieji, ko gero?! Kartais galvoju, kokiomis žymėmis esu žmonėse ir kokie dalykai apie mane jiems primena, jei primena. Ir kodėl vieni niekuomet apie tai neprakalba, kiti, kartoja neprašomi. Tas gebėjimas pasilikti žyme, yra labiausiai mane stebinantis dalykas žmonių gyvenimuose.
Paradoksalu, kai (ir kaip) esam kituose to nežinodami.
Straipsnio komentarai:
2010 Vasario 18 d.
Brigita
idomu:)
2010 Vasario 18 d.
Aušra
„Mokėti palikti žymę apie save, yra tiek pat svarbu, kiek mokėti gyventi. Man taip visad atrodė." - visiškai sutinku su autore.
Ir šiaip, labai idomi straipsnio mintis.
2010 Vasario 18 d.
Simona
Pritariu kad mintis idomi. Manau verta apie tai susimastyti, klausimas- ar ne tik autore filosofija studijuoja? :)
2010 Vasario 18 d.
Virginija
"Kartais galvoju, kokiomis žymėmis esu žmonėse ir kokie dalykai apie mane jiems primena, jei primena. " - Raudoni karoliai.. :)
2010 Vasario 18 d.
Aira
Simona, deja, nestudijuoju filosofijos... Realybė kiek kitokia, studijos šiuo metu apima tarptautinius santykius ir diplomatiją, bet tai juk nėra priežastis nerašyti Jums, ar ne?
2010 Vasario 18 d.
Afrika
Labai gražus straipsnis ;) Priverčiantis susimąstyti...
2010 Vasario 18 d.
paslaptis
Labai trapu ir kazkieno isgyventa,skaitant kunu ejo siurpuliukai...verta visiem susimastyti...
2010 Vasario 25 d.
Eva
O man keista, kaip tokiems prisiminimams ir žymėms nereikia materialumo.
Tiesą sakant visai to neįsivaizduoju.
Prisimenu žmones su savo pirmuoju sailing'u (buriavimu), tam reikėjo lėšų nuskristi į tą vietą, prisimenu draugę su kuria gėriau nuostabiausią vyną, tam irgi reikėjo pinigų. Foto albumui irgi jų reikia.
Galime viso to nesureikšminti, tačiau materialumas niekur nedingsta, jis visada koja kojon eina su mumis, kad ir kokias žymes mes patys paliktume, ar kas paliktų mumyse.
2010 Liepos 26 d.
grazu
labai protingos, gilios mintys. puikus tekstas. griebia giliai ir jautriai...
2010 Rugpjūčio 12 d.
anon
tabako kapais? srilius?
2011 Sausio 18 d.
Roberta
Aira, iš kur semiesi įkvėpimo tokiems tekstams? Tavasis rašymo braižas neapsakomai gražus. Tarsi skaitytum romaną.. Taip jautru. Žaviuosi..
Aira Chmieliauskaitė
FMAG @ FACEBOOK
|
SVETAINĖS ŽEMĖLAPIS
|
KŪRYBINĖ GRUPĖ
|
REKLAMA
|
AUTORINĖS TEISĖS