Prisijunk! Nepraleisi geriausių įrašų

Muzika ramybei

Vasario 9 diena

Aira Chmieliauskaitė

Nežinau, kuo rytais ar vakarais gyveni Tu, bet manuosiuose, kartais būna pernelyg daug šurmulio arba tylos, kurią norisi užmigdyti ir išjungti melodijomis. Aš beveik visuomet, o gal tik kartais nežinau, kodėl vienuose vakaruose norisi daugiau nutilti, kituose, tiek daug pasakyti visiems kada nors sutiktiems. Tokiose laiko linijose, laiko ratuose, akimirkų tvinksniuose, kartais, vienintelis inspiruojantis, raminantis ir primenantis dalykas yra... muzika.

Rašau Tau. Nes aš Tavęs nežinau, bet galiu dalintis savo sakiniais ir melodijomis. Rašau ir Tau, nes kartais ta muzika, apie kurią kalbu, primena. Rašau apie muziką, kurioje sustojam, kurios pagaliau klausom. Šiandien kaip labai gražus dalykas atrodo berniuko K. žodžiai, kad „muzikos reikia klausyti kai visiškai nieko neveiki, nes ar gali girdėti, kai visa ji – tik fonas?“. Rašau paprastomis raidėmis dėliodama paprastus sakinius, nes jie, manau, visuomet yra tie, kuriais galima tikėti labiausiai. Sakau Tau tai, kas neretai yra priežastis parašyti dar vieną laišką „f laiškų“ skilčiai, priežastimi paskambinti, prisėsti ant suolo toje vietoje, kur jau buvai, tik gal keliolika mėnesių atgal. Prisiminti ilgesiu, kvapu, šypsena, priversti įkvėpti to gurkšnio, kuris gali priminti beprotiškai daug: berniukų apykakles, jų skruosto linijas, vasaros pamišimą, jūrą ir gyvenimą joje, skrydžius ir oro uostų nuotaikas, rudens vėjus, dieną, kai išjungei protą ir įjungei širdį, ar visiškai atvirkščiai.

Massive Attack – Paradise circus

Gali išgirsti keletą jos versijų. Vienoje jų, malonus melodijos ir balso gausmas, kuris apgaubia, jaukiai susigūžus lovoje akimis vidinio kiemo link. Kitoje, papildomais intarpais girdėsi istoriją moters, parduodančios savo kūną tam, jog tiesiog... būtų įamžinta juostoje. Ir čia taikliausiai nuskambės žodžiai „we‘re all our own devils“ (liet. „kiekvienas mūsų, esame savo paties velnias“). Klasau ir matau save rudens vėsoj, kai einu namo vangiai kabindama koją už kojos, nes nežinia kodėl taip. Gal kartais tiesiog norisi pabūti vienu, vieninteliu, įmerkusiu basas kojas į rudeninius lapus to senojo namo, senojo mėlyno suolelio pašonėje, užvertus galvą į koridorių tarp aukštos tvoros ir namo sienos. Idealiai gyventi rudenio lapų vėsoj. Sakau, galima, akimirkai.

Lovage – Anger management

Atsimenu pirmą kartą, kai daina įsiprasmino ankstyvo saulėto ir jau kiek šalto rudens fonuose. Tada važiavau spūsties metu, kirsdama vieną iš daugelio mūsų tiltų. Nežinojau melodijos, kol tas pats berniukas K., vieną naktį neprivertė jos pasiklausyti. Nuo tada daina visad primena senąją mūsų gyvenimo erdvę, pravirus langus rudens rytams, tą susivėlusio laiko/plaukų/emocijos ir jausmo liniją. Vakarą kai gėrėm baltą vyną ir susikūrėm savo dabarties istoriją.

Nuo tada ši melodija tampa fonu, kuriame palieku Vilnių, ir kurios klausydamasi būnant kitur, visuomet ilgiuosi esančių čia. Kartu su šia melodija, pažadu, jau už kelių valandų sėdėsiu oro uosto salėje.

Tracy Chapman – All that you have is your soul

Jei įmanoma surasti ką nors raminančiai švelnaus ir melodingo, tai galėtų tapti Tavo ryto melodija. Gal ne šiandien, bet jau rytoj. Kartais, kai nesugebu suprasti, kodėl visas pasaulis eina tiesiai velniop, klausau jos. Klausau ir tada, kai pamirštu kur einu ir kodėl kartais nesupranti nieko, norėdamas suprasti tiek daug.

Devendra Banhart – A ribbon

Nes jei būčiau raudonas vėjyje besiraitantis kaspinas, tai būtinai nuslysčiau kur nors beprotiškai toli, nes kartais vietoj visų ženklų „pasilikti“, taip norisi pabėgti toli. Ir atvirkščiai, kartais labiau už visus logiškus ir teisingus, racionalius ir apskaičiuotus paaiškinimus ir žodžius, norisi pasakyti: „ribbons around the fumes, we‘ll sleeping soon...“. Nes apklabinti, laikyti, nepaleisti, yra geriau nei visi pasaulio pasižadėjimai, ar kokie nors sugalvoti „tikrieji kodai“.

Micah Blue Smaldone – The red river

Nežinau, kodėl ir kiek ji gili ir galimai reikšminga, bet visuomet jai pradėjus groti, stabteliu ties visu kuo, ką darau ir kur esu. Ir dar ji visuomet primena riedančių traukinių ramybę, dideles vėjuotas erdves, kuriose, berods, gali būti toks, koks esi. Be skubėjimo ir šurmulio, miesto manufaktūros garsų, sniego jausmo.

Muzika nebūtų tai, kas inspiruoja, jei neišjaustume to, ką išjaučiame jai grojant. Ir, žinoma, gal tai nėra pagrindinė priežastis išgirsti tai, apie ką kalbu. Bet tai gali būti priežastis turėti savas linijas ir proveržius, kurie verčia suktis laiką, jam lekiant ne tik kaip neapčiuopiamai substancijai ar dulkėms. Nes aš nežinau, kuo gyveni Tu, bet galbūt yra garso linijos, kuriose yra kažkas panašiau, nei panašu?

Straipsnio komentarai:

2010 Vasario 09 d.
Jūsų vardas

nu puiku puiku! all becomes music. o uz massive attack tai aciu melejona kartu

2010 Vasario 09 d.
Ema

Tracy Chapman jau senokai tapusi mano rytų, vakarų, dienų ir naktų palydove, kai atrodo, nieko nebenori, nieko nebematai nieko nebejauti. Nuostabi, nuostabi pamineta daina.

2010 Vasario 09 d.
dd

Ačiū už Tracy Chapman " All that You have is Your Soul"

2010 Vasario 09 d.
me

massive atack. (mmm)

2010 Vasario 09 d.
Jūsų vardas

Tracy Chapman... Aciu uz atradima man..

2010 Vasario 10 d.
Dainius

Aišku žinosi , bet visgi http://www.youtube.com/watch?v=bfqEisOIMJc&feature=player_embedded

2010 Vasario 10 d.
Dainius

Tracy Chapman - Fast Car

2010 Vasario 11 d.
Edita

Massive attack! Ir Tracy Chapman - fast car!

(nebus viešai rodomas)

FMag.lt neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. FMag.lt pasilieka teisę pašalinti tuos komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.