Nantes – vakarinės Prancūzijos Venecija

Nantes – Vakarų Prancūzijos Venecija

Taip, Jūs nesuklydote skaitydami! Nantes miestas, tikrai yra pelnęs Vakarų Prancūzijos Venecijos vardą (pranc. La Venise de l'Ouest), dėl miesto padėties upės deltoje. Būdamas visiškai skirtingas nuo tikrosios Venecijos, Nantes taip pat turi ne ką mažiau išskirtinumo ir originalumo, kuris labiausiai atsiskleidžia kasdieniniame miesto gyvenime, prancūziškose melodijose jaukiose lauko kavinukėse, žingsnio lengvume šviečiant saulei, besidairant aplink, kur originalumas ir unikalumas skamba tik pirmąja nata.
Nantes miesto istorija pasižymi ilgais metais, kuomet miestas buvo niokojamas ir trypiamas svetimšalių kojomis. Senąjį Nantes, tuomet dar vadintą Namnèti, buvo užkariavęs Julijus Cezaris, vėliau – saksonai, frankai ir britai. Miestas bei savitas jo gyvenimas, šiek tiek atsigavo XVIII amžiuje, tapęs įtakingu ir paklausiu laivybos ir jūrinės prekybos dalyviu, kuris XIX amžiuje, pasiekė jau ir svarbaus pramoninės gamybos taško statusą.

Šiuolaikinis miesto veidas. Kultūra, plevenanti ore.

Šiuo metu, miestas dažnai įvardijamas kaip „gyvybingiausias“, „žaliausias“ bei „geriausias gyventi“ Europos miestas (2003 m. žurnalas „L’Express”,  2004 m. „Times“, 2004 m. „Le Point“). Kodėl?
Atsakyti sunku tiems, kurie niekuomet čia nėra buvę. O tiems, kuriems jau teko kvėpuoti Nantes oru bei pabuvoti žymiausiuose miesto renginiuose, tokiuose kaip Les Rendez-vous de l'Erdre (džiazo festivalis, sutelkiantis daugybę žmonių šalia Edre upės slėnio), Estuaire (šiuolaikinio meno paroda, vykstanti kas du metus), La Folle Journée (festivalis itin populiarus tarp klasikinės muzikos gerbėjų), ar Festival Voisinages (teatrų festivalis, kurio metu pasirodo gerai žinomi Théâtre du Grand T, Théâtre universitaire de Nantes, salle Onyx de Saint-Herblain) – ko gero, klausimų nekyla.
Nantes mieste, įsikūrę daugiau nei septynios koncertų salės, aštuoni muziejai, o laisvu laiku, kiekvienas norintysis gali iškeliauti pasigrožėti savitumo ir istorinio unikalumo nepraradusiomis pilimis bei bažnyčiomis. Atrodo, visa, kas jungia Nantes su išoriniu, moderniu ir skubančiu pasauliu tėra turistų kiekis. Visa kita čia, skamba labai švelniu, savitu gyvenimo ritmu...

Meno erdvės. Le Lieu Unique įspūdis.

Šiuolaikinio meno kūrinys ir ekspozicijos erdvė – vienas kitą papildantis junginys. Nauji ir netikėti šių dviejų komponentų variantai skatina susidomėjimą šiuolaikiniu menu ir viešosios erdvės interpretacijomis. Prancūzijoje, Nantes centre XX a. pradžios, niekuo neišsiskiriantis ir niekuo neypatingas pramoninis pastatas, 1998 metais pakeitė savo išvaizdą ir funkciją iš pramoninės į meninę. Autentiškas, art deco stiliaus bokštas su arkiniu kupolu, nuo seno laikomas miesto simboliu – vienintelis dalykas, nepakitęs per drastiškas ir įvairiapuses pastato rekonstrukcijas ir interjero, eksterjero derinimo, tapatumo ir išskirtinumo išryškinimo idėjas. Dalis fasado uždengta stiklo ir metalo konstrukcijomis, o kuriant vidinę pastato scenografiją panaudota nemažai koroziją patyrusių konstrukcijų. Taip sukurtai erdvei nesvetimas yrančio fabriko aromatas ir specifinis savitumas: jokio prašmatnumo, elegancijos ir blizgesio – visa tai skirta tik dviems objektams – menui ir publikai, gyvenančiai menu. Paprastumo ir neiškirtinumo vardan, statuso idėja čia manifestuojama nuo paties įėjimo į pastatą, iki kavinės, kurios atmosferą ir garsinę erdvę kuria barškantys indai, lankytojų pokalbiai ir laisvės pojūtis, tvyrantis ore.

Kiekvienas pastato posūkis ir laisva erdvė yra išnaudota racionaliai ir pilnavertiškai: lenktos formos koridorius, atitvertas vieline tvora, staiga tampa knygynu, pristatnčiu meno – teatro periodiką, komiksų knygeles, atvirukus ir kt., o industrinio cecho erdvė – gyvena naują gyvenimą tapusi konferencijų – ekspozicijų sale, talpinančia itin didelio masto instaliacijas. Patrick Bouchain (sceografas ir architektas) meistriškai sukūrė ir žymiąją teatro salę – erdvę, skirtą tiek aktorių, tiek žiūrovų veiksmui. Balkonai sukalti užkulisiams būdinga maniera, o originali salės akustika kuriama iš lenktų grubios skardos lakštų: minimalistiškai gyvai ir išskirtinai. Beje, 2004 metų gruodį, šioje scenoje buvo rodomas ir Oskaro Koršunovo spektaklis „Romeo ir Džiuljeta“, su žymiosiomis cinkuotos virtuvės fabriko erdvės vaizdinių ir miltų scenografijomis.

Spalvoti namų užrašai, slapčia, baltais dažais ant gatvės paliktos eilutės mylimiesiems, upės ir švelnios muzikos garsai, lengvas kasdienio ir nesuvaidinto, nepompastiško prancūziškumo dvelksmas, visuomet sugrąžina į Nantes – miestą, gyvenantį tikruoju, savitu, unikaliu pasauliu...