Laiškas Naujiesiems metams

Aš visada svajojau apie Naujųjų metų naktį, tą naktį, kai svajonių moteris iškepa vištieną su parmezanu, svajonių vyras atkemša butelį raudono vyno ir išrenka muziką, ausis glosto malonūs prisiminimai, akis glamonėja senos nuotraukos, į plaučius trauki mėtinį dūmą, daug šypsaisi, sakai komplimentus, glostai pečius ir per miglą žvelgi į rytojų...

Visada maniau, kad aš esu ramybė ir gaminti gurmanišką vakarienę yra mano pašaukimas, bet tik vakar supratau, jog  triukšmingas vakarėlis, kuris, atrodo, tęsiasi vos pusvalandį yra tai, ko man reikia Naujųjų metų naktį. Kai gauni daugybę palinkėjimų, kurių vienos pusės negirdi, o kitos — neatsimeni (vienintelis dalykas, dėl kurio esu tikra - buvo paminėti vyrai ir vynas), kai lažiniesi su barmenu, jog jis neįstengs padaryti neragauto kokteilio, kai ryte randi dantų žymes ant rankos, kai šoki pagal negirdėtas melodijas, kai gurkšnodama šampaną vaizdžiai įsivaizduoji, jog viskas liko už nugaros. Aš nesu tikra, ar mano metamorfozės yra tikslingos, tačiau ei, ar prisimeni Kafkos vabalą? Taigi visada (visada!), daryk tik tai, ko iš tiesų trokšti, o svarbiausia - nebijok ir neišsižadėk savo troškimų, nes jie yra tokie pat unikalūs kaip ir pati Tu.

Kiek save prisimenu visada mėgau planuoti: „kiekviena knyga turi turėti savo lentyną, kiekvienas žmogus - savo vaidmenį mano gyvenime“, - kartodavau misteriui, kurio vardo nevalia minėti ir kuris turėjo nepakenčiamą ydą pakviesti į pasimatymą... įvyksiantį už pusvalandžio. Tačiau vakar buvo taip smagu suvokti, jog visi planai, kuriuos kūrėme kartu su savo nuostabiausiomis draugėmis... liko neįgyvendinti. Mes nešventėme Naujųjų metų Rygoje, neturėjome šventinės fotosesijos, o galimybė nuvykti į Berlyną kiekvieną dieną mažėja. Tačiau tas pats to pačio baro kamputis, geriant tą patį vyną, yra nuostabu kvadratu. Prisimink - niekada neprisirišk prie vienintelio plano, geriausi dalykai nutinka netikėtai. 

Netikėtai mane užplūdo seniai pažįstamas jausmas - viskas jau tuoj sugrįš į savo vietas. Su merginomis juoksimės iš tik mums suprantamų prisiminimų, iš po kojų spardysiu sniegą, plaukai kvepės kokosu, o kaklas saldynmedžiu, įsimylėsiu, daug rašysiu, o miegoti nueisiu vėlai. Aš galvoju, ar Tu galvoji, kad norėtum šokti su manim šimtą valandų, nes muziką manyje pažadina aistrą Tau. Noriu palinkėti, jog naujaisiais metais sutiktum kuo mažiau melo ir, svarbiausia, nemeluotum pati sau, nes pilka ne visada būna geriau už juoda, nes jei nori geriau — nereiškia, kad yra blogai, nes sena, kartais geriau nei nauja. Šiandien viskas yra čia, tik Tu esi ten. 

Aš visada svajojau apie tobulą pabaigą. Kad ir koks sunkus buvo kelias, tačiau šiandien suprantu, jog kai kurie eilėraščiai tiesiog nesirimuoja, gyvenimas nėra straipsnis, standartiškai turintis aiškią pradžią, dėstymą ir pabaigą ir kai kurie žmonės neverti Tavo brangaus laiko. Gyvenimas nėra nepriekaištingas žinojimas. Pačiupti akimirką ir pasiimti iš jos tiek, kiek tik sugebi, nesirūpinant kas bus toliau — to linkiu tiek sau, tiek Tau. Nes toks suvokimas visada reiškia susitaikymą su savimi. Beje, su Naujais metais!