Nenugludinta žmogiška realybė bei Leonardo Coheno muzika Kopenhagos šokių festivalyje

Tą vakarą, kaip niekada ankščiau Kopenhagą buvo apgaubusi rudeninė skraistė: vėjas pūtė nesiliaudamas, versdamas rudeninius lapus suktis ratu. Įsivaizdavau, jog lapai - tai maži vaikai, lakstantys vienas paskui kitą ir žaidžiantys gaudynių. Nieko keisto, jog rudeninė nuotaika atsispindėjo ir mano pasirinktuose drabužiuose. Apsirengusi juodai, norėjau susilieti su tamsiais rudeniškais vakarais. Šviesių spalvų visiškai nesinorėjo, su jomis atsisveikinau jau prieš kelias savaites, užrakindama vasarinius drabužius didžiuliame lagamine, palikdama juos ilgesingai laukti kitos vasaros. Taigi, užsimetusi plačiapetį juodą švarką, juodas tampres ir masyvius juodus platforminius batus, trinktelėjau duris ir išlėkiau į netoliese vyksiantį šokių festivalį. 

Su keliais draugais buvau susitarusi susitikti prie įėjimo, kur kas ankščiau, nei prasideda renginys. Tad nusprendėme pasėdėti fojė, mat šalimais buvo įrengtas baras, kuriame galėjome nusipirkti lengvų svaigiųjų gėrimų. Sėdėdama ir plepėdama su bičiuliais, viena akimi stebėjau šokių festivalio aplinką: patalpos buvo keistokos, sakyčiau, netgi nejaukios. Aukštos lubos, blankiomis spalvomis nudažytos sienos, kur ne kur išlendantis betonas... suprask, toks stilius. Žmonių buvo nedaug, mat festivalis vyko tris dienas. Sakyčiau, jog visi svečiai buvo kažkaip susiję su šokiais. Tai sprendžiu iš nugirstų diskusijų, iš prasilenkusių merginų grakščių eisenų. 

Pagrindinis pasirodymas turėjo vykti vėlai vakare, tačiau prieš jį galėjom pasimėgauti atvykusių svečių modernaus šokio pasirodymais. Visi jie vienaip ar kitaip buvo neeiliniai, keistoki ir, sakyčiau, futuristiniai. Tai pagyvenęs vyras su lilipute mergina, apsivilkusia juoda trumpute, bet pūsta suknele, sukosi romantiškuose ritmuose. Kitas pasirodymas žavėjo visiškai šokėjus neprimenančiais dvejais jaunuoliais, staiga įšokusiais į šokių aikštelę ir pademonstravusiais tikrus gatvės šokius, pasakojančius apie dviejų jaunų žmonių meilę. Kitoje salėje ant strypo sukosi sportinio sudėjimo šokėja, apsivilkusi Viktorijos laikų korsetą ir ant galvos užsidėjusi keistoką kaukę. Vienas įsimintiniausių pasirodymų buvo atliktas jau vidurio amžiaus sulaukusios moteriškės, apsivilkusios vien tik bikiniu. Ji tryško tokia energija ir pasitikėjimu, jog tiesiog negalėjai likti abejingas: vieniems tai galbūt sukėlė šypsnius, kitiems nuostabą, na o tretiems - pagarbą už drąsą. Nors visi šie pasirodymai buvo skirtingi, aš atradau juos vienijančią idėją. Visa žmonija visuomet ieškojo ir vis dar ieško tobulumo. Mes norime atrodyti tobulai, šokti tobulai, norime turėti tobulus santykius su savo šeima ar mylimuoju. Žurnalų viršeliuose mes regime tobulas merginas su dar tobulesniais kūnais, tačiau ar visa tai yra realu? Būtent apie tai ir buvo šie pasirodymai. Apie nenugludintą, nepaslėptą žmogišką realybę. Šokti gali bet kas: neįgalieji, vyresnieji, stambesnieji. Nereikia bėgti nuo savęs, nuo tų, kas mes esame. 

Vakarui vis vejantis naktį, pagaliau sulaukėme taip ilgai lauktos, pagrindinės šio šokių festivalio dalies -  šokėjo Palle Granhøj bei jo trupės Granhøj  Dans pastatyto šokių spektaklio/koncerto - „Dance me to the end on/off love“. Įstabus reginys, su dar įstabesnį talentą turinčiais aktoriais. Aktoriai, kurie dainavo, šoko bei improvizavo. Gerokai virš valandos vykęs spektaklis žiūrovus paskandino nostalgiškose Leonardo Coheno dainose, lanksčių kūnų sintezėje bei leido mėgautis tikrai gera režisūra. Šeštadienio vakaras praėjo tiesiog puikiai. 

Nuotr. Martynas Brikys