„One night in Paris“

Svajokliška lyg aksomas vakaro pradžia

Pradedam nuo šiek tiek futuristinio stiliaus kavinės. Praskleidžiam sunkias aksomo užuolaidas ir iš mielos Paryžiaus gatvės, patenkam į bent pora dešimtmečių tolimesnę ateitį. Atrodo, padavėjam buvo leista patiems susikurti savo uniformas, tik jie turėjo laikytis vienos taisyklės – visa apranga turi būti juodos, pilkos ir baltos spalvos. O kas vilkės megztinį ar liemenę, priklauso nuo jų pačių nuotaikos. Tikriausiai tai„Café Etienne Macel“ ir padėjo sukurti tokią atmosferą, kad mielieji padavėjai atėję su tavimi pašnekėti prisėda ant kėdės krašto, o kartu su tavimi atėjęs šuo, tampa visų. 

Taip vakaras ir prasideda – pokalbiai, muzika, šiek tiek Cosmopolitan kokteilių, galbūt į skrandį su didžiuliu pasimėgavimu, įmestas vegetariškas sumuštinis, nuotraukos ir - kaip kitaip, jei ne kavinėje apsilankantis „gėlių berniukas“, kuris siūlo nusipirkti rožių. Iš jo visuomet smagu paprašyti gėlės nemokamai, nes tada pamatai jo veide suimišimo išraišką, kurią vėliau pakeičia šypsena, kurią dar vėliau, pakeičia jo tolstanti nugara. Dar kartą praskleiskim tas pačias aksomo užuolaidas ir grįžkim ten, kur pradėjom – Paryžiaus gatvė.

Internacionalinė ir kartu labai stilinga kompanija

Tiesa, dar turėsim minutę kitą palaukti poros draugų, kurie nusprendė šią naktį sapnuoti Paryžiaus lovoj kartu su mumis.
Taigi, pora meksikiečių, prancūzai, baltarusė ir mes... Judam į šiek tiek turistinį rajoną, tarp Eifelio bokšto ir Eliziejaus laukų. Tačiau nereikia apsigauti -  ir ten galima atrasti tikrų paryžietiškų lobių. Šiandien nusprendėm būti šiek tiek, pavadinkim, išlepusių draugų grupelė.

Ten, kur renkasi stiliaus ir mados „snobai“

Galbūt šis vardas Jums ir nieko nesakys, bet jei bus įdomu „Google“ jį galite surasti be jokių problemų: André Saraiva. Persona. Galbūt net iš didžiosios raidės. Nemėgsta manekenių, bet patinka stilingi žmonės. Jo draugai, yra jo šeima. O šeimai patinka rinktis „Le Baron“. Tai vienas iš garsiausių jam priklausančių naktinių klubų (beje ne tik Paryžiuje), garsėjantis griežtu „face control“ . 

 Todėl šiandien ir nusprendėm būti šiek tiek „išlepę“ Avenue Marceau. Atėjom. Iš už kampo išnyra juodas kostiumas, kurio fone, balta apsauginio šypsena gali net šiek tiek ir apakinti. Tačiau mes ja džiaugiamės, nes prieš mus ėjusius klubinėtojus ji aplenkė: šiek tiek dar pamindžikavę ant šaligatvio asfalto su cigarete rankoje, jie nuėjo. 

Taigi, „Le Baron“. Praveriam duris. Pora senoviškų fotelių, kilimas, veidrodžiai. Ir iš kažkur sklindanti muzika. Griebiam spintoj sukabintas pakabas ir atsikratom nereikalingų rūbų. Iš tikrųjų, jausmas tarsi būtum namie.

„Kas įvyksta čia, tas ir lieka čia“

Eikim į kitą „kambarį“... Ir mes jau ten kur ir norėjom būti. Muzika ir palengva didėjantis karštis. Siauras takas prie baro, kur net ir nenorėdamas, turi su visais pasisveikinti. Beeinant, kojos pačios pradeda jausti ritmą ir mes atsiduriam pačiam klubo centre. Pop elektro, maišyto su šiek tiek old school. „The Misshapes“ pateiktas derinys, kuris mus priverčia šokti bemaž 5 valandas. O jei ir bandom prisėsti pailsėti, kojos vis tiek juda. Tas pats šokimas, tik mažiau judinant savo užpakaliukus.

Krūva stilingų žmonių neleidžia pamiršti kur esam. Nek tik, kad Paryžiuj, bet ir, kad „Le Baron“. Staiga supranti tą, sakykim, paslaptingą „posh“ pasaulį. Ir kodėl žmonės į jį įleidžiami pakankamai sunkiai. Galų gale supranti ir „kas įvyksta čia, tas ir lieka čia“ posakio tikrąją reikšmę ir svarbą. Nors nemanau, kad mes pamatėm TIEK DAUG.