Paskendusi nepadoriose pasakose..

„Moterimis turime ne tik žavėtis, bet ir jomis naudotis“, - smūgį feminizmui negailestingai smogia garsi vokiečių fotagrafė. Ellen von Unwerth kelią į šlovę atrado pasauliui pasiūliusi Claudią Schiffer ir nepriekaištingą jos įvaizdį Guess Jeans reklamoje. Vėliau jos darbai puošė Vogue, Vanity Fair, The Face, Interview puslapius bei viršelius. Nesvarbu, kuri pasaulio šlovinama įžymybė ar kiek rūbelių dengtų jos kūną, subtilioji fotografė sugeba savitai atskleisti moterišką pradą, kupiną erotizmo, dažnai fetišo, sukuriant drąsios moters ir reiklaus vyro santykius nuotraukose. Von Unwerth darbai visada apibūdinami kaip moters seksualinės energijos pavyzdys. Kiekvienas modelis tobulai įsijaučia į jai suprojektuotą asmenybę, o svarbiausia, jog fotografė sugeba nepriekaištingai atriboti seksualias nuotraukas, nuo vulgaraus nuogumo. Kad ir kaip banaliai beskambėtų: laužyti standartus. Visai nemoteriškai kartais susimąstau: kodėl vyras, besigirdamas savo nuotykiais, tampa tikru užkariautoju, tuo tarpu moteris – nepadoria viliokle. Ellen von Unwerth savo darbuose visiškai pamina lyčių skirtumus: jos pasaulyje moteris atvirai mėgaujasi kūniškais malonumais, koketiškai slepia neištikimas akis ir svetimu vyru kvepiantį kūną, turi meilužių sąrašus ir nesidrovėdamos išsako savo norus. Ir, apskritai, ar ne per daug teatro mūsų gyvenime? Merginai nevalia kviesti vyro į pasimatymus, skambinti pirmai, negalime neatsakingai trenkti durimis ir pradingti, negalime parodyti, jog vyras reiškia beprotiškai daug, nes nevaldomas užkariautojo instinktas bus patenkintas, reikalaujant naujo iššūkio. Jei galėčiau, rinkčiausi vaidmenį Von Unwerth pasaulyje, kur moteris nebijo pati pasiimti savo troškimų, nekreipdama dėmesio į visuomenės standartus. Kur viskas aplink tik seksas ir meilė.

Išties, mielasis skaitytojau, aš tau noriu papasakoti visai ne apie fotografiją (kuri, pripažinkim  gali būti puiki minčių iliustracija), o apie šiandieninę moterį, kuri gyvena kaukių, panikos ir aistrų pasaulyje. Moteriškasis pradas - tokią sąvoką norėčiau vartoti, bežiūrint jau išgirtąjį autorės darbą. Vis tik mes esame iš tos kartos, kuri šiek tiek pamynusi tą moterišką pradą. Šiandieninis pasaulis reikalauja būti kietesnei, nei moteris yra sutverta. Ir meilių žodžių pagailime. Ir nusikeikiame. Bet apskritai, kas tas moteriškumas? Sukneles dėviu dažniau nei džinsus, aukštakulniai taip pat užima didžiąją dalį spintos, ir plaukus atmesti grakščiai moku. Kaip tikra moteris dievinu kvepalus ir gražų apatinį trikotažą. Dar ponulis, kuriuo nebetikiu, sako, jog moku šokti (na ir kas, kad tik jam vienam). Ir kerštauti moteriškai moku... O kur dar moteriškos logikos subtilybės, kai atrodo, jog viešas santykių demonstravimas reiškia didesnę moralinę netektį, nei tas faktas, kad jis paslapčia glosto jos šlapius pečius. Ir sentimentalumas, iš rankų krentančios lėkštės, lūžę nagai, nelaimingos meilės, dėmesio troškimas, pavydas tiek buvusioms, tiek būsimoms moterims. Štai koks moters pasaulis... kol ji nesutinka savojo Princo. 

Meilė Jam turi beprotiškai daug pliusų: tada gali išvardinti milijoną priežasčių, kodėl, būtent, Jis vertas tavo šilkinių patalų, tada kiekviena nauja suknelė skirta jam, o tiksliau, jo rankoms ją nuvelkant. Moterys viską jaučia kitaip. Jos godžiai mėgaujasi emocijomis, ryja kiekvieną šalia esančio žmogaus atokvėpį, sulaiko jį savyje, kažkur pilvo apačioje, kuris vėliau atgimsta kitam gyvenimui jau visai kitoks. Regis daug stipresnis. Tada vis galvoji, kas būtų: jei aistra niekada neišblėstų, jei Jo kvapo prisigėrusios paklodės staiga taptų naujos, jei akys neliptų, nuo besaikio troškimo užsaugoti visus įmanomus kartus. Tada moteris, pasidabinusi ramybės kauke iškeltų rankas ir pasiduotų... nes ji netenka savo Princo.

Kai pradedam žaisti realybę, čiumpi man už rankos, o aš įkandu tau į nugarą. Ilga ir klampi tyla pradeda atsiduoti pigiu vynu, nors aš vis dar skaičiuoju, kol neiškęsi. Tik prašau neliesk manęs, nes taip ir galvoju padaryti tai, apie ką tu sapnuoji. Tada belieka surinkti prisiminimus į dėžę ir išsiųsti adresatui, o gal geriau paaukoti jausmą vardan meno. „Sudaužytų širdžių muziejus“ — ar jau turi tinkamų eksponatų? Bet ar tikrai išmesti materialūs daiktai užgoš ir prisiminimus... Blakstienomis gaudant snaiges, aš negaliu negalvoti apie Jo rankas ant savo klubų. 

Nuotraukos: Ellen von Unwerth