Pokalbiai su moterimis ir apie moteris. Berta Stubraitė Bocullo.

Stipriai paveiktas globalizacijos XXI amžius savo nesiliaujamame sūkuryje, pilname įvairiausių stilių, žmonių, jų identitetų, saviraiškos būdų bei galimybių, verčia žmones tobulėti bei atveria žymiai daugiau galimybių atrasti ir realizuoti save daugybėje skirtingiausių sferų. Berta Stubraitė Bocullo, žymios Kauno Akademinio Dramos Teatro aktorės Daivos Stubraitės bei scenografo, dailininko ir dizainerio Sergėjaus Bocullo dukra, rodos nesnaudžia nė akimirkos -  visiškai neapriboja savęs ir išnaudoja visas gyvenimo teikiamas galimybes.

Berta, tu maketuoji, scenografuoji, fotografuoji įvairiuose festivaliuose, laisvalaikiu kuri bei siuvi drabužius, o dar tenka "ragauti" ir barmenės duonos. Kaip viską suderini?

O kodėl juos turėtų būti sunku suderinti, kai visi šie malonumai tik papildo vienas kitą. Tai ne vienu metu karvę melžt ir dalyvauti olimpinėse plaukimo varžybose.
Barmene man tenka padirbėti tik keletą kartų per mėnesį ir, beje, aš to netgi nevadinu darbu, tai daugiau malonumas. Drabužius aš kuriu ir siuvu sau ir tai darau gana dažnai, nes parduotuvėse nieko gero nerandu. Na, nebent "benetuose", taip aš vadinu padėvėtų drabužių parduotuves. Fotografuoju bei maketuoju taip pat savo malonumui. Na, o scenografuoju uždarbiui. Dabar kaip tik nusimato nemažas projektas Kauno valstybiniame dramos teatre.

Kokiame bare dirbi?

Cha, (nusijuokia,- aut.past.) Tai toks, pavadinkim, manifesto, kuris vadinasi 'Poshlaitu'. Idėja - stovėti už baro apsirengus drąsiais, gal net iššaukiančiais drabužėliais – tokiu būdu paįvairinant atmosferą įvairių festivalių bei vakarėlių metu. Nusibodo vien tik šokti ir  "atsižymėti" vakarėliuose, dabar turiu progą pabendrauti su kiekvienu atėjusiu. Baras 'Poshlaitu' - tai daugiau teatras, nei įprastinis baras. Turiu puikią progą pabūti tuo, kuo noriu.

Tavo mama Daiva Stubraitė - žymi Kauno valstybinio dramos teatro aktorė. Nepasekei jos pėdomis?

Seniau bijojau būti antrarūšiu produktu. Kai esi žymaus aktoriaus vaikas, iš tavęs labai daug tikimasi. Nežinau, ar visiškai tikiu savo aktoriniais gabumais. Kita vertus, dabar manau, kad neturiu ko prarasti. Tai man nėra svetima. Kai buvau vaikas, karts nuo karto pasirodydavau ant scenos. Tad šiais metais ketinu pradėti studijuoti aktorystę.

Įsivaizduok, jog tu būtum augusi visiškai kitokioje aplinkoje: mama - sekretorė, tėtis - statybų įmonės direktorius, gyvenate viename iš mikrorajonų, blokinio namo daugiabutyje. Manai, jog būtum ta pati mergina, kokia esi dabar? Ar vis dėlto tiki, kad mes esame socialinės aplinkos produktai?

Variantų erdvė begalinė, čia prasideda gilesnės filosofijos.

Pafilosofuok...

Na, gerai. Kažkada girdėjau tokį pasakymą, kuris man įstrigo ilgam. Dar prieš gimdami mes patys pasirenkame kur gyventi, o vėliau renkamės ką daryti su savo gyvenimu. Žodžiu, žmogus visą savo gyvenimą turi rinktis. Tad, iš dalies, paneigčiau, jog mes esame socialinės aplinkos produktai, nors tvirtai nesu įsitikinus...

O gal tiki likimu?

Viskuo tikiu ir netikiu, kadangi daug dalykų nežinau. Tikrai tikiu pasirinkimo laisve ir žinau, kad tik nuo jos priklauso pasirinkimo pasekmės. Šita tema neišsemiama, galima būtų parašyti trijų tomų litaniją. Labiau tikiu intuicija ir manau, kad kiekvienas mūsų veiksmas yra atliekamas pasitikint savo vidiniu balsu. Bet tai ne likimas...

Kur ieškai įkvėpimų savo kūrybai?

Iš viso to, kas jau sukurta. Turiu omenyje ir žmones, ir medį kieme.

Kaip apibūdintum aplinką, kurioje kuri?

Destruktyvi, įtempta, triukšminga, isteriška.  O kai fotografuoju - visiškai harmoninga.

Bertos fotografijos

Ar tavo apsirengimo stilius atspindi tavo gyvenimo būdą, asmenybę?

Mane atspindi tik veidrodis ir, žinoma, išspinduliuojamos vidinės energijos išraiškos.

Kokios, tavo manymu, yra pagrindinės taisyklės išlikti stilingai?

Nesivaikyti nuomonių ir mados tendencijų. Ne rūbai stilių lemia, o mokėjimas jais naudotis kaip priemone charizmai išreikšti.

Mėgiamiausias drabužių derinys, šiuo metu kabantis tavo spintoje?

Nors drabužių per daug nesureikšminu, vis dėlto patinka apsirengti taip, kad galėčiau pasimaivyti. Man patinka, kai mane stebi, o dar labiau patinka stebėti stebinčius mane.

Mariaus Buzaičio nuotr.

Mariaus Buzaičio nuotr.

Igno Madžiūno nuotr.

Kvepalai, kuriems negali atsispirti?

Aliejai iš Maroko. Jiems nereikia vardo, jie turi puikius kvapus.

Kokią muziką klausai? Ar tai turi ką nors bendro su tavo apsirengimo maniera?

Neklausau klasikos užsidėjus barokinį peruką arba neįsivaizduoju, kad esu juodaodė besiklausydama džiazo. Muzika ir apsirengimo stilius - atskiri dalykai. Man tai rūpėjo kai buvau keturiolikmetė, serganti "panko" sindromu. Kokiomis tik spalvomis nebuvau nusidažiusi savo plaukų, vienu metu buvau netgi visiškai nusiskutusi juos.

Ar tiki stereotipais: menininkas niekada neis į soliariumą, nes tai - "pigu", o aukštakulnius nešioja tik blondinės?

Turiu tiesiog fetišistinį potraukį batams, o neaukštakulnių išvis neturiu. Turiu daug tokių, kurių gatvėje neavėčiau, bet puikiai juos panaudoju "Poshlaitu" metu. Soliariumai... tendencija norėti būti tuo, kas yra ant žurnalų viršelių man netinka, nes tokie žmonės išvis neegzistuoja. Dabar daugelis siekia atrodyti taip, kaip niekas neatrodo.

Kokioje šalyje tavo manymu moterys stilingiausios?

Prancūzijoje.

O vyrai?

Kokios tautybės Johny Depp?

Kaip apibūdintum Lietuvos moterų stilių?

Joks. Kiekvieną originalumą vistiek gali priskirti kažkokiai masei.

Kokia, tavo manymu, turėtų būti ideali XXI amžiaus moteris?

Kai reikia būti pastebėtai - pastebima, o kai nereikia - nepastebimai stebėtų kitus...

Aciū už pokalbį.