Pokalbiai su moterimis ir apie moteris. Vita Žėkaitė.

 Pirmą kartą išvydus Vitą Žėkaitę, ją lengvai galima sumaišyti su jaunu ir liaunu berniuku. Paklausus apie jos stilių, menininkė taip ir atsakė: “kartais galiu atrodyti kaip mažas trylikametis berniukas, susivėlusiais plaukais”. Gimusi ir augusi Kaune, o šiuo metu gyvenanti ir kurianti sostinėje, netrukus mergina kuriam laikui planuoja palikti Lietuvą ir traukti į vieną žymiausių mados ir meno sostinių - Londoną. Paklausus, ar Lietuvoje menininkams jau nebeliko vietos, Vita atsakė, jog, tiesą pasakius, ji nežinanti, ar jos kada nors buvo...“O gal aš nemoku ieškoti?”

Vita Žėkaitė. Fotografavo Aistė Žegulytė

Papasakok, kas paskatino domėtis fotografija. o gal tavo giminėje yra ir daugiau fotografų? 

Buvo metas, kai paauglystėje daug rašiau ir fotografavau. Dažnai derindavau nuotraukas su tekstu ir atvirkščiai. Galų gale suvokiau, kad rašyti kiti sugeba daug geriau nei aš.  Nesąmoningai ėmiau „kratytis“ to perdėto mergaitiško lyrizmo, kuris man buvo labai būdingas. Atsirado noras, kad pastebimos būtų tik mano nuotraukos, visiškai atsietos nuo poezijos ir nuo mano lyties. Taip ėmiau fotografuoti dar daugiau, o rašymas liko tik „savam stalčiui“. Taigi, fotografuoti nepaskatino nei konkretus žmogus, nei įvykis, šeimoje profesionalių ar mėgėjų, praktikuojančių fotografų taip pat nebuvo. 

Kuo fotografija tave taip žavi?

Čia galiu susikurti savą harmoniją, savą estetiką. Realiam pasaulyje to, deja, nerandu. 

Kur ieškai įkvėpimų savo kūrybai?

Aš tarsi kempinė sugeriu visus išorinius veiksnius. Labai dažnai įkvėpimu tampa vidiniai prieštaravimai ir konfliktai, paauglystėj pamėgti rašytojai egzistencialistai, geras kinas (A.Zulawski, A.Kaurismaki, R. Andersson, L.V.Trier, D.Lynch).

Tavo fotografijose iš esmės dominuoja moterys. Kokie moters charakterio/išorės bruožai tave paskatina ją nufotografuoti?

Moteris fotografijoms pasirenku beveik vien dėl išorinių jų duomenų, juk tai natūralu. Kartais jas sutinku visai atsitiktinai, kartais pažįstu kelis metus.  Būna netgi taip, jog retsykiais jos prašo jas nufotografuoti, o aš atsisakau – tiesiog nematau jų savose nuotraukose. 

Pastebėjau, kad tavo darbuose moterys dažnai vilki body tipo drabužį, tokiu būdu išryškinant jų kūną, o svarbiausiu akcentu tampa jų kojos. Kodėl?

Niekada neakcentuoju vienos ar kitos detalės, svarbiausia man - visuma. Viename iš paskutiniųjų ciklų tas „bodžio“ dėvėjimas buvo labai natūralus dalykas. Mergina šoka „Auroje“, triko jai kasdienis dalykas. Tiesa, idėja gimė seniau nei ją sutikau, bet jos plastika ir lankstumas pranoko visus mano lūkesčius. 

Tavo fotografijose dažna heroje tampa žymi Lietuvos mados blogerė Gintarė Griškevičiūtė-Bilevičienė, pasivadinusi Gincherry slapyvardžiu. Ar pati skaitai jos blogą ir kokią vietą tavo gyvenime užima mada?

Gintarę pažįstu kelerius metus, mus sieja ne vien fotografo ir modelio santykiai. Todėl dažnai ją kviečiu dalyvauti ir kiek rimtesniuose savo projektuose,  kur man norisi jausti ir matyti ne vien žmogaus išorę. Gincherry blogą skaitau, tačiau apskritai nesu labai didelė mados blogų gerbėja. Tiesa, karts nuo karto peržvelgiu tokius kaip facehunter, hel-looks, sartorialist ir pan. Vieno lietuviško mados blogo rašytoją atradau kaip puikų modelį vienam iš paskutiniųjų ciklų. 

Seniai žinoma tiesa, kad drabužiai - tai vidinės būsenos išraiška. Kokį drabužių derinį šiuo metu pasirinktum ir ar tai atskleidžia tavo dabartinę nuotaiką?

Grįžtu prie juodos. Kas sakė, kad tai nuobodi spalva? Tiesa, dažnai secondhanduose randu daug juokingų drabužių, perku juos ketindama panaudoti fotografavimams,  tačiau ir pati juos dėviu. Neseniai radau M.Džeksono stiliaus raudoną švarką su auksinėmis sagomis, juo apsivilkusi kartais vaikštau namie ar užsimetu lyjant lietui. 

Kaip apibūdintum savo apsirengimo stilių?

Galiu atrodyti visaip. Vieną dieną kaip mažas trylikametis berniukas, susivėlusiais plaukais, kitą dieną pasidažau lūpas raudonai, užsidedu mažą suknelę ir atrodau sau ganėtinai moteriška. 

Ką galėtum pasakyti apie Lietuvos moterų ir vyrų stilių?

Nepastebiu vieno vyraujančio stiliaus. Juk statistinis kaimietis ir statistinis miestietis skirsis savo stiliumi jau vien dėl to, kad miestietis bus perskaitęs daug geros literatūros, pamatęs geros režisūros filmų, aplankęs Berlyną, Paryžių ir Londoną. Todėl negaliu žmonių menkinti. 

Augai gana moteriškoje aplinkoje: turi dvi jaunesnes seses. Kaip apibūdintum moteriškus santykius? 

Moteriški santykiai turbūt patys įtempčiausi pasaulyje. Kita vertus, vyras moters nesupras geriau, nei moteris moters. Vienas subtilumas – kita moteris greičiau pastebės ir tavo silpnybes, ir žinoma, tuo pasinaudos. 

Kaip apibūdintum šiuolaikinę moterį?

Kažkada mergaitiškame pokalbyje gimė diskusija apie moterų išsilavinimą ir jų vaidmenį šeimoje, visuomenėje dabar ir prieš pusę amžiaus. Buvo nuspręsta, kad anksčiau išsilavinusi, kultūringa moteris skambindavo pianinu, grieždavo smuiku, rašydavo poeziją, šokdavo ar tapydavo. Šiandien viskas atvirkščiai: dabar moterys moka skaičiuoti ir greitai bėgioti. Man nepatinka šiuolaikinės moterys.

Tavo fotografijose moterys tarsi apgaubtos paslaptinga melancholijos skraiste. Ar tai ką nors sako apie tave pačią? o gal tu taip interpretuoji moteriškumą?

Visur įdedu savęs. Tikriausiai visos nuotraukos daugiau ar mažiau yra apie mane.  Moterys atkeliavę iš vizijų, sapnų ar kaip knygų, filmų interpretacijos, galvoje užgimę ir sukurti herojai. Tos moterys dažnai yra liūdnos ir nesuprastos, plūduriuojančios ant seklių nuobodulio vandenų. Tą liūdesį ir melancholiją norisi paversti estetiškais ir harmoningais vaizdais.

Jeigu turėtum galimybę pasikviesti pietums kokį tik nori žmogų, kas juo būtų?

J.P.Sartre. Tikriausiai būtų labai nihilistiškas pokalbis prie pietų stalo. Man patiktų – paauglystės laikų svajonė. Pamenu, sapnuodavau mūsų susitikimus, įsivaizduodavau viską iki smulkiausių detalių. Mes sėdim senoj apleistoj prancūziškoj kavinėj su apsilupusiais stalviršiais ir riebaluotom sienom, geriam pigiausią vyną, apšvietimas  blausus. Jis išpučia pypkės dūmus, patalpoj pasklinda rūkas ir vis kalba, kalba...

Trauki laimės ieškoti į viena žymiausių mados sostinių - Londoną. Gal pasuksi mados fotografijos linkme? Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje tiek nedaug gerų mados fotografų...

Išvažiuoju, bet stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių prognozių, nenoriu nieko žadėti, ypač sau. Manau, geriausia leisti viskam tekėti sava vaga, laukti, priimti. Žinau, kad laukia daug naujos patirties ir tai mane džiugina. 

Kvepalai – dovanoti arba pasiskolinti. Šiuo metu – E.Arden „Mediterranean“

Drabužių parduotuvė - beveik visi mano drabužiai arba kainavo keletą litų arba atsiradę mainų būdu. Etiketes nukerpu – jos griaužia.

Fotografas - Roger Ballen 

Vintage - pernelyg dažnai linksniuojamas žodis.

Patinka – miegas.

Nepatinka – fotojuostų kainos.

Knyga - Č.Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“

Filmas - Possesion (A.Zulawski)

Muzikinė grupė – Joy Division

Svajonių šalis – norėčiau, kad tai būtų Lietuva.

Daugiau Vitos nuotraukų galite rasti čia.

Ačiū už pokalbį.