
Agnė Jakniūnienė
Vaikščiodama po istorija alsuojantį Vilniaus senamiestį, pasisemiu minčių, susiplanuoju savaitės darbus ir leidžiu sielai skristi šalia. Manau, kiekvienas taip darome. Ypač saulėtą pirmadienį.
Tik šis pirmadienis tapo kiek kitoks, nes mano akys užkliuvo už Pilies gatvėje stovinčių sidabrinių, riterių laikus menančių šarvų. Suviliota prisiminimų apie vaikystėje skaitomas pasakas, nusekiau nuorodomis į jaukią šviesą, sklindančią iš už ,,Pilies pasažo 6“ arkos. Vėjyje girdėjosi siūbuojanti iškaba, ant kurios žėrėjo raidės – ,,Stilijo“.

Pilve laksto mažučiai drugeliai - kas gi čia, kokia tai parduotuvėlė, kurios dar nesu mačiusi ir išnaršiusi? Akis maloniai nustebino vaizdas ir senovinio stiliaus daina, sklindanti iš paauksuoto gramofono. ,,Labas rytas“,- žavingai pasisveikino vaikinas. ,,Gal arbatos?“-pasiūlė jis.
Kol iš arbatinio pradėjo bėgti pirmasis arbatos puodelis, mes jau kalbėjomės apie tai, kaip čia, Pilies gatvėje, atsirado ši antikvarinio stiliaus parduotuvėlė, kodėl šiuo metu taip sunku rasti vintage stiliaus skrybėlaičių ir ko trūksta tikram, sodriu riešutmedžiu kvepiančiam interjerui. Bet apie viską nuo pradžių.

Tai visgi, kodėl ne modernizmas, o klasikino stiliaus iterjero detalės, aksesuarai?
Geriems daiktams negalima leisti būti užmirštiems ir paliktiems palėpėje. Visos šios interjero detalės, kad ir ši maža sagė, turi šimtmečius besitęsiančią istoriją. Aš noriu, kad žmonių namuose daiktai ,,prabiltų“. Kad penktadienį visa šeima susėstų už stalo, kuris šnibždėtų apie tai, kaip 19-tame amžiuje prie jo valgė ir gėrė likerį didikų šeima, noriu, kad užgesinus toršerą, jis sektų pasakas vaikams... Kaip atrodytų namai, jeigu visur būtų tik modernizmas. Juk tai taip neįdomu! Modernūs daiktai neturi istorijos, jie nekvepia istorija ir nečiaudi dulkėmis!
Nejau Jūsų namai neturi nė vienos modernios detalės?
Mano namuose susipina keli stiliai – modernus ir klasikinis. Manau, tai pats geriausias sprendimas, kai jūsų antroji pusė nėra didelė klasikos gerbėja kaip, kad mano atveju. Tik viską reikia mokėti derinti – juk negalima kabinti Alberto laikų toršero, o šalia padėti muzikinį centrą, kuris šviečia LED lemputėmis. Čia ir yra kai kurių žmonių bėda, visi nori parodyti, kad turi pinigų, todėl perka kuo brangesnius daiktus, drabužius, mašinas, o ne visada susimąsto, kad galbūt tie daiktai jiems net nemieli arba visai netinka. Taip atsiranda vadinamas kičas… Žinote, kas man baisiausia? Kai be reikalo demonstruojama jėga, pinigai. Juk reikia ne tik į savo išorę, bet ir į vidų, protą, iššsilavinimą investuoti. Tai turėtų būti aukščiausi prioritetai. Tik tokie žmonės sugeba kurti stilių ir aukštąją madą. Mada, namų interjeras turėtų būti intelektualūs.
Tačiau sutikite, kad ne visiems duota suprasti stilių, meną, madą…
Ir nereikia! O kam? Tam yra profesionalai, galų gale, galbūt jūsų vaikai, artimieji, pažįstami, kurie raukosi pamatę kokius tapetus ruošiatės pirkti. Visada galima tartis, klausti, derinti, skaityti žurnalus ar net ,,googlinti“ internete. Yra visos priemonės, kad būtų galima suprasti stilių, kad ir koks jis specifinis bebūtų! Pavyzdžiui – yra daug rūšių porceliano: kiniškas, japoniškas, kietas, minkštas, kaulo, glazūruotas ir taip toliau. Kad suprastum stilių, yra tam skirtos parduotuvės, kuriose yra aukštos kokybės daiktų, skirtų namams. Todėl visada stengiuosi paaiškinti pirkėjams kokių metų ir iš kokios medžiagos pagamintas vienas ar kitas puodelis, vaza, indas. Taip plečiasi pirkėjų žinios, supratimas apie stilių. Juk taip malonu žinoti, kad būtent ši lėkštutė yra iš aukščiausios rūšies porceliano, kaitinto 10000 temperatūroje. Taip žingsnis po žingsnio žmogus pats išmoksta skirti kas yra gražu ir kas yra tikra. O mes, tik padedame siekti tobulumo. Čia tas pats, kas ir renkantis kokią knygą skaityti – Dostojevskį ar ,,Kaip tapti žvaigžde“. Suprantate apie ką aš kalbu?
Pastebėjau, kad čia yra ne tik interjero detalių, bet ir baldų. Ar visi šie daiktai suranda savo namus, pirkėjus?
Tai specifiniai baldai, štai šita spinta drožta rankomis. Įsivaizduokite, kiek reikėjo laiko, kad būtų šitaip kruopščiai išdrožinėtos visos šios detalės. Ar žinote, kiek dienų praėjo? Visada žinau, kad kiekvienam daiktui atsiras savas pirkėjas, kuris pajaus ar jam reikia vieno ar kito daikto. Šiems baldams reikia pojūčio, vidinio jausmo. Kažkada kalbėjomės su vienu klientu - o jeigu visi baldai ir daiktai galėtų prakalbėti... Juk išgirstume tokių istorijų, jog J.Busho skandalas būtų tik menkniekis!

O štai ši vintage stiliaus rankinė. Kokia jos istorija?
Mano pati mylimiausia. Siūta rankomis Paryžiaus aukštuomenės damai. Vidus išklotas tikru atlasu, o sagė ir plunksnos taip pat dekoruoti to meto Paryžiaus geriausios kokybės karoliukais. Ilgai prašiau, kad šią rankinę man parduotų. Žmogus, iš kurio pirkau, ją laikė stiklinėje spintoje kaip didžiausią savo turtą, didžiuodamasis rodė visiems. Gavau ją tik tada, kai pažadėjau, jog mainais atvešiu tikro, gero viskio.
O kodėl ,,Stilijo” ? Kokia visos šios klasikinio stiliaus parduotuvės idėja?
Ilgai galvojau kaip apipavidalinti visą šią interjero, stiliaus, meno idėją. Tada po truputėlį pradėjau kurti viziją, kaip turėtų atrodyti parduotuvėlė, kurioj vietoje ji turėtų atsirasti ir taip išsirinkau Pilies gatvės Pasažo kiemelio patalpas. Tada pradėjau dėlioti pavadinimą, jausti daiktų ,,svorį” ir atsakomybę už jų stilių. Prisiminiau vieną iš mados sostinių - Milaną. Taip kilo mintis, kad reikėtų pavadinimą ,,suitalinti”.
Tai klasikos ir antikvarinio stiliaus mėgėjų parduotuvė. Tai – parduotuvė vertinantiems tikrą prabangą, tikras vertybes, tikras istorijas. Tiesiog noriu pasakyti, kad nesmerkiu modernų stilių besirenkančius žmones, bet tikiu, kad klasika turi kažką magiško, kas namus padaro jaukesnius, o žmones nuoširdesnius. Kaip tik šiandien buvo užsukusi viena nuolatinė klientė, kad padėkotų. Abu pasijuokėme, jog jos pasakojimas primena reklamą apie Milka karvutę, kuri padeda atsiskleisti jausmams. Pirkėja pasakojo, jog nusipirktą vaisių vazą pastatė ant stalo iš kart, kai suvalgė pagrindinį patiekalą, labai apsidžiaugė, kad pirmą kartą po ilgo laiko taip nuoširdžiai ir ilgai liko prie stalo su savo šeima kalbėtis apie gyvenimą ir išgyvenimus. Ir nereikėjo jokio televizoriaus. Aš ir sakau – juk šie daiktai - magiški, jie turi ,,sielą“ ir sugeba daryti stebuklus!

asm. archyvas 
