Laiškai

Rytas išaušo netikėtai saulėtas ir giedras. Visą naktį ir dar keleta dienų prieš ją pliaupė lietus iš pilkų debesų. Ir tuos debesis galima interpretuoti įvairiai. Nuotaika ypatingai melancholiška. Ryto šviesa kambaryje - tik dar vienas iš daugelio lemties ženklų, jog reikia išsiridenti iš lovos, perskaityti kruvą telefono žinučių nuo Pauliaus. Kur tos mano jėgos?

Pamenu harmonijos paskaitas. Na, gal labiau harmonijos dėstytojo žodžius man paklausus: ir kaip man sukurti melodiją šiai muzikinei temai?! Paklausiau tiesiai šviesiai, nes situacija buvo beviltiška. “Muzika neturi taisyklių, imk ir rašyk kas tau šauna į galvą. Važiuok aukštyn ir žemyn, nebijok natų…” – atšovė man dėstytojas. Tiesą sakant, tąkart pagalvojau, kad jam tiesiog gaila savo laiko man ir, apskritai, universitetui. Bet tąsyk aš nustebinau pati save.
 

Parašyti šį laišką mane pastūmėjo aplink supantys žmonės, su kuriais aš susiduriu kiekvieną dieną. Vieni jų – mano seniai pažįstami bičiuliai, kiti – nepažįstami gatvės praeiviai, kuriuos sutinku tiesiog atsitiktinai.

Aš niekada nebuvau savo žodžių šeimininkė. Kartais jausdavau jiems visišką abejingumą, niekada tiksliai nežinojau, ką noriu pasakyti, bet dažniausiai taip būdavo tik todėl, jog neturėdavau išvis ką pasakyti. Paradoksalus troškimas - būtinybė kalbėtis ir noras būti neišgirstai. Nes aš bijau ne tų atsakymų, kurių trokštu. Šiandien tradiciškai sveikindama Tave su Naujaisiais metais jaučiuosi panašiai. Nes tai, kas įvyko 2011-aisiais, tas ir liko 2011-aisiais, ar ne?

Aš labai dažnai kalbu apie įkvėpimo būtinybę mūsų gyvenime. Mielasis, beveik Jimi Hendrixas, juokauja, jog mano įkvėpimas sveria 150 gramų vienoje vyno taurėje arba 149 gramais mažiau. Tačiau šio mėnesio įkvėpimo šaltiniu skelbiu medines grindis!

Mada… stilius… Sėdžiu ir mąstau: ar man visa tai imponuoja, ar padeda, o ar iš vis kiek nors reikšminga ir reikalinga? Reikia susikaupti. Nužvelgiu savo kambarį, kompiuterio ekraną, nuotraukas kompiuterio aplanke, kuris pavadintas “Inspire”. Negaliu paneigti, jog renku nuotraukas is mados “blog`ų”, stilingų žmonių internetinių erdvių, fotografų darbų, žurnalų “sait`ų”. Atleiskite už “anglybes”.

Manieros sukuria žmogų. Manyčiau, tai yra auksinė taisyklė, kuri, deja, šiuolaikinėje visuomenėje, o tuo labiau iš proto vedančiame mados pasaulyje, yra pamirštama ar sąmoningai nevertinama. Aš nekalbu apie įprastus ačiū ir prašau. Kalbu apie elgesio principus ir požiūrį, kurie damą ir džentelmeną skiria nuo “stačioko”.