Laiškai

Ieškodama naujo eksponato į kruopščiai kaupiamą apdarų kolekciją, internetinių parduotuvių platybėse aptikau kone tobulą kandidatą į mano spintą: neįprasto rašto sendintos odos švarką. Bespręsdama moderniojo amžiaus hamletišką dilemą „pirkti ar nepirkti?“, nusprendžiau, jog čia nepamaišytų ir nešališka nuomonė. Na, o kas gi galėtų būti geresnis patarėjas nei nuosava motina? Maniškė kritiškai nužvelgusi kompiuterio ekrane mirgantį drabužį reziumavo: „O dabar tokie madingi? Gal tu geriau įsigyk kokią lengvą odinę striukytę, kur būna apsiūtos auksinėm grandinėlėm. Dabar mačiau visos panelės su tokiom vaikšto“.

Kaip smagu retsykiais pasijausti varle keliauninke - pasiimti patogią talpią rankinę ir iškeliauti. Atstumas ne taip svarbu, nuo to didesne keliauninke netapsiu, ir ne tiesa, kad labai panorėjus visur galima nukeliauti savo mintyse, tai ne tas pats. Kartais reikia kitokio oro ir žemės po kojomis, o ištiesų dar kitokių žmonių, kitokių šypesenų ir įkvėpimo. Kartais visi jo pritrūkstame.

There's things I want
There's things I think I want.

STEREOPHONICS "Just Looking"

Kol užsitęsusio šaltuko prispausta saulė lepina tik nosies galiuką pakutenančiais spinduliais, o mano galvoje kandus vėjas jau seniai išblaškė niūrią pilką spalvą - aš vėl susimąstau. Gal todėl, kad neturiu ką veikti, o gal todėl, kad visada visur lekiu ir tiesiog nebemoku ilsėtis, o ypač savo mintyse. Lėtą melancholišką pilkumą dabar keičia įkyriai intensyvėjanti pavasariška šviesa, optimistiškai prasiskverbiati į mano mintis kartu su ilgėjančia diena. Aš prisimenu kaip neseniai skubėdama Gedimino prospektu prilaikiau juodos vilnos lengvutę skrybėlaitę nuo įkyrių, gūsingų skersvėjų, gudriai praslystančių pro siaurų gatvių plyšius ir negalėjau nepastėbėti į save krypstančių praeivių žvilgsnių – nejau su ja atrodau kvailai? 

Aš kaip išprotėjusi laukiu pavasario. Apdujusi nuo tamsių vakarų ir suvaržyta nepatogaus šalčio, aš tyliai rezgu savo sąmokslo teoriją – tai dar vienas planas atominiam sprogimui manyje. Jo radiacija kasmet pasklinda kartu su pirmaisiais tuoj pat nekantraujančiais išsiskleisti žibuoklių žiedais ir užlpūsta mane gigantišku optimizmo debesiu, kuris visada pratrūksta stipria audra, galinčia pakeisti mano gyvenimą, bet tik jei labai, labai to trokšiu, dirbsiu juodai ir įtikinsiu save dar vienu sėkmės dėsniu.

____

"Success is often achieved by those who don't know that failure is inevitable."
- Gabrielle "Coco" Chanel

Labas, mano mielas Baltas Drugeli,

Kai pirmą kartą, visai netyčia, ir galbūt netgi kurioziškoje situacijoje palietei mane, viduje tarytum kažkas sprogo! Visa gyvenimą lyg išprotėjusi mylėjau save, savo Gyvenimą, savo draugus, šeimą, savo aistras ir pomėgius…tačiau atėjo laikas, kai savo išprotėjusia meile noriu pasidalinti su Tavimi, Širdie…tokia pačia išprotėjusia, šiek tiek pasimetusia (kartais girdžiu ją plakančia net už tūkstančių kilometrų), tačiau pilną paslėptų lobių, nuostabių jausmų ir svajonių bei tikėjimo savo širdimi.

Moterys visuomet kažką myli. Pradeda lėlėmis, bet vėliau, neišvengiamai - vyrai. Kai kurie verti kiekvienos šypsenos ar išspaustos ašaros, kiti nusipelnę tik pastangų, kurių prireikė ištrinti jų numeriams iš telefono. Kai kuriuos ir iš atminties ištrinti taip pat paprasta, o kai kurie pasilieka ten visam gyvenimui. Dar viena ypatinga moters savybė – daryti kelis darbus vienu metu. Tai reiškia ir galimybę vienu metu mylėti kelis vyrus. Skirtingus. Skirtingai.

Greta manęs vėl ta pati taurė agrastais ir Australijos Marlborough regiono vynuogių laukais kvepiačiančio baltojo vyno taurė, pirštai atsargiai paliečia kompiuterio klavišus ir aš tuo pat metu bandau atidžiai įsiklausyti į kiekvieną "Stereophonics - Maybe Tomorrow" dainos žodį. Vienintelis dalykas, su kuriuo dabar nesutinku, kad šiandien, o ne rytoj, aš sau pažadu...

"Pasaulyje egzistuoja dviejų tipų žmonės: laimėtojai ir lūzeriai" - maždaug  tokia frazė ne kartą nuskamba viename mano mėgiamiausių filmų "Little Miss Sunshine". Nepasiant mano simpatijų šiam filmui, visgi aš nesutikčiau su tariama laimėtojų-ir-lūzerių teorija. Manau, kad nė vienas iš mūsų nesame nei toks, nei toks. Ir būtent tokie iš anksto nuspręsti ir sukonstruoti suvaržymai bei sukaustymai daugeliui mūsų pakiša koją ir neleidžia pajusti pergalės skonį. Noriu palinkėti nebijoti pralaimėti, atsikratyti tų sunkių ir slegiančių šarvų , kurie trukdo mūsų sielai išsiskleisti ir skristi toli toli, lengvai lengvai... Noriu, kad juoktumėtes tada, kai norisi juoktis, verkti, kai norisi verkti, žengti, siekti, mylėti širdimi, akimis, žodžiais, darbais... ir niekada niekada nesustoti. Na, o didžiausias mano troškimas ir palinkėjimas Jums bei sau pačiai - tai nepamiršti būti žmonėmis tarp žmonių. Juk žmogiškieji santykiai kuria stebuklus!

Su besišypsančia širdimi

redaktorė Agnė