Laiškai

Mokėti palikti žymę apie save, yra tiek pat svarbu, kiek mokėti gyventi. Man taip visad atrodė. Dabar, tai atrodo dar labiau svarbu – komercija ėda mus, vis dažniau stokojam laiko, daugiau esam neišsimiegoję, todėl mažiau kalbamės ir susisiekiam tik didžiųjų įvykių fonuose. Laiko paradoksas, sumažinantis gyvenimo idilę iki niekingo kvadratėlio, kuriame nebėra vietos kitiems priminti, jog apie juos galvoji. 

Atrodytų, kad ir kuriai grupei priklausytum, vis tiek turėtum teisę keikti „komercišką bei neskoningą Valentino dieną“. Jei esi vieniša mergina, greičiausiai, visą vasarį (mano manymu gražiausią mėnesį) būsi aplinkinių priversta jaustis nepilnavertė, o vaikai su širdutėmis ant veido kels nesuprantamą agresiją, kraštutiniu atveju, visa meilės dienos idėja gali pasibaigti triukšmingame klube su naujomis pažintimis... nors ir paskutinioji prezumpcija skamba visai viliojančiai.

Nežinau, kuo rytais ar vakarais gyveni Tu, bet manuosiuose, kartais būna pernelyg daug šurmulio arba tylos, kurią norisi užmigdyti ir išjungti melodijomis. Aš beveik visuomet, o gal tik kartais nežinau, kodėl vienuose vakaruose norisi daugiau nutilti, kituose, tiek daug pasakyti visiems kada nors sutiktiems. Tokiose laiko linijose, laiko ratuose, akimirkų tvinksniuose, kartais, vienintelis inspiruojantis, raminantis ir primenantis dalykas yra... muzika.  

Mieloji ir ištikimoji ‘f’ drauge,

Su didžiuliu nekantrumu ir begaliniu džiaugsmu norime Tau pranešti jog ‘f’ verčia naują puslapį ir pristato visiškai naują, tačiau ne ką mažiau spalvingą bei stilingą rubriką, kuri, neabejojame, Tau tikrai patiks, nes tai rubrika apie Tave ir apie Mus visas.

Ką manai apie 25 milijonus dolerių kainuojantį butą? Butą – loftą? Apie butą, į kurį kylant liftu, pralenktum kelis sinchroniškai tiksinčius laikrodžius, didžiules jų rodykles? Kuomet įėjus į šviesa alsuojančius kambarius, atsidurtum virš viso Bruklino. Tarp dviejų tiltų. Kaip dviejų laiko linijų. 

Jei jau išsiplovei iš garbanų šampaną ir konfeti likučius bei sugebėjai pramerkti nors vieną akį , vadinasi, galiu dar kartelį Tave pasveikinti su Naujaisiais metais: ženk pirmyn grakščiai pakelta galva, išmok tikėti savimi, mylėk muziką ir žmones, mokėk linksmintis iki paryčių, gali net išmokti arabų kalbą ar keliauti autostopu, nes visa tai reiškia gyventi.

Nežinau, ar egzistuoja tikrieji laiko matai, kurie galėtų suprasti ir suskaičiuoti praeinančio, prastumiamo, stabdomo, lėtai slenkančio, greitaisiais traukiniais pralekiančio laiko akimirksnius. Ir kiek teisinga jį būtų skaičiuoti metais, mėnesiais, paromis, valandomis, minutėmis, akimirksniais. Gal laikas tik substancija – erdvė, kuri apriboja. Gal laikas – trys sekundės sprendimui priimti. Gal laikas – minutė tarp senojo ir naujojo gyvenimo, kuriuos skiria tik vienas žingsnis, vienas pasiryžimas. 

Visuomet sakiau, jog Šv. Kalėdos, tai labiau būsena, nei tiesiog šventė. Tada nejučiomis tampam geresni sau ir kitiems, šypsomės daugiau, mieliau užstringame žmonių ir automobilių grūstyse, o netikėtai suskambėjusi kalėdinė muzika, visuomet primena... artimus, savus, vienintelius.