Laiškai

Kad ir kaip raukytumėmės ir neigtume – Valentino dienos atmosfera veikia mus visus. Taip, tai pati plastmasiškiausia ir komerciškiausia šventė, taip, tai piktdžiugiškas peilio dūris tiesiai į paširdžius tiems, kas dar nesutiko savo (vienos iš) gyvenimo meilių.. Tačiau tai taip pat diena, kuomet be jokių skrupulų galite galvoti tik apie save. Galite leisti SAU nusipirkti beprotiškai gražius apatinukus (nes tu jais džiaugsiesi tikrai daug ilgiau, nei jis..), leisti SAU įsigyti naują raudoną Chanel lūpdažį ar dar vienus kvepalus, galiausiai – leisti SAU, kaip ponia Delovėj ir Virdžinijos Wolf romano, nusipirkti SAU gėlių. Juk nėra puikesnio preteksto savęs lepinimui nei šis...

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau jaučiu, kad ši diena apvertė mano gyvenimą maždaug triskart aukštyn kojom, stipriai papurtė bei atsisveikinant tradiciškai sudaužė taurėmis su senuoju. Ir čia visai ne kokie šventiniai pažadai ar trumpalaikiai įkvėpimai, kuriuos sukelia linkstantys keliai,  bučiniai per lietų ar uždaromos durys ir sakinys „neskambink, aš pati Tau paskambinsiu“. Nes man labai reikia permainų.

“…O aš maniau, mes keliaujame į Paryžių!” Mano puošnieji aukštakulniai beviltiškai skęsta sniege, o savaitgalio herojus, būdamas tikru džentelmenu, leidžia eiti pirmai, ilgu balto aksomo paltu nuvalant jam kelią nuo sniego… Jis juokiasi iš manęs ir nesupranta, kodėl aš nirštu… “Juk tu sakei, kad tai bus staigmeną, maniau tai bus - Paryžius, o ne Dievo užmiršti kalnai..“!!! Pykdama ant viso pasaulio tempiau vakarinių suknelių pilną lagaminą ir  nepastebėjau kaip pasiekėme vilą, paskendusią sniege. Kol stovėdama terasoje bandžiau atgauti kvapą, mano džentelmenas bandė mane įtikinti, kad tai bus geriau nei savaitgalis mano išsvajotame mieste…

Kai su misteriu novelistu aptarėm, kad neišpildytos aistros yra visiškas įkvėpimas, gyvenimas man suskubo tai įrodyti praktiškai. Ta prasme: aš visada galvojau, jog roges ruošti vasarą skatina tik lietuviškos patarlės ir jokiu būdu ne koks meka/šventasis/madingasis/sostinė Paryžius. Tačiau brandžioji Paryžiaus mados savaitė jau trisdešimt septintąjį kartą užtikrintai diktuoja vasaros mados tendencijas, dar neiškritus pirmajam sniegui.

Žavingoji miestiete, ar bent akimirkai susimąstei kam skiriamos tavo pastangos ir mąslūs žvilgsniai, ieškant įkvėpimo spintoje, interpretavimo valandos prie veidrodžio, žongliravimas daugybe priemonių bei įrankių... vardan ko? Gal žavingoji Marilyn Monroe dainuodama „diamonds are a girl's best friends“ ir koketiškai vingiuodama klubais dailių vyrukų būryje iš tiesų kalbėjo apie užslėptą moters aistrą:  grožiui, blizgesiui, prabangai ir, žinoma, veidrodžio spindesiui. Kaip ten bebūtų, manau, tai vienas tų – nuolatos gliaudomų amžinų klausimų, kurio atsakymas vis dažniau stebina tuos, kurie bijo netikėto atvirumo,  klaidingo įvaizdžio ir drąsiai įvardinto tikslo…

 Prisipažink man – pro ką sunku praeiti, neužsukus, nepalietus, nepasimatavus, bent mintyse? Jei to paties paklaustum manęs, atsakyčiau – visos, mes – moterys, esame svajotojos iš prigimties, skirtingi požiūriai, skonis, stilius ar gyvenimo būdas čia nieko bendro neturi. Kalbu apie įkvėpimą, kurį atrandame vitrinose, reklamose, žurnaluose... Galiu lažintis, kad dažnai akimis bėgiojant per tas pačias vitrinas, ne kartą mintyse matei save su „TA“ suknele arba būtent „TĄ“ rankinę planavai įsigyti šaltam sezonui, o įspūdingus aukštakulnius mintyse užsidėjai į ilgai lauktą pasimatymą... Vadinasi, mieloji, tu taip pat priklausai „Svajotojų“ klubui.   

Apnuogintas ar nuogas kūnas, madoje jau tapęs tendencija, mūsų kasdieniniame gyvenime, kartais, tampa plona linija nuo susižavėjimo juo, iki neapykantos jo demonstravimui.

Atsimenu, kai dar seniai seniai, atėjus nebeatmenamo apsisprendimo momentui, mama šyptelėjusi man tarė: „aš tikiu Tavo protinga galva ir teisingu pasirinkimu, tačiau, atmink, kad vienu užpakaliu, dviejų kėdžių neužsėsi“.