Su Naujaisiais metais!

Dar vieneriems metams einant velniop, jaučiu būtinybę pasidalinti su Tavimi svarbiausiais metų atradimais, tačiau, jei praeitais metais nuosekliai pasakojau apie buvusius stebuklus, šįkart metus norėčiau pradėti su ateities vizijomis. Nors ir esu iš tų žmonių, kurie beprotiškai mėgsta analizuoti praeitį, pastarieji mėnesiai įrodė, jog nėra nieko nuostabiau už rytdienos nežinomybę. Nes geriausia nostalgija yra tokia, kurią jaučiame ateičiai.
Deja, praeities atsikratyti sunkiau nei pasenusios suknelės: sąmoningai stengdamiesi nugrūsti ją kuo toliau, nejučiomis vėl turime viską atkartoti, futuristiškai, visų pirma, prisiminti, ką turime pamiršti. Tačiau tikroji laimė slypi akimirkoje, pilnoje aistros, kavos ir to vidinio svaigulio. Akimirkoje, kuri vyksta dabar ir yra visiškai unikali. Tai ir yra mūsų siekiamybė. Paprastų senovės romėnų prašymą suteikti jiems duonos ir žaidimų, padedant subtiliam vulgarumui norėčiau pritaikyti šiandieniniam žmogui. Ko jis reikalautų? 'Viskas yra muzika ir seksas', -  pasaulį apibrėžia mesjė kvepiantis žanu polu gotjė ir cigaretėmis. Būtent šie elementai priverčia tiek didingąjį pasaulį, tiek tavo širdį greičiau suktis. Bet ar to pakanka?

Matai, ir aš šventai tikiu, kad, būtent, aistra yra daug svarbiau už meilę, kad šilti ryto spinduliai glostantys nuogą moterišką krūtinę reiškia daugiau nei begaliniai kivirčai, kad Tavo pravertos lūpos man pasako daugiau nei pirmasis meilės prisipažinimas, kad naktys pilnos rūko, viskio ir muzikos daug vertingesnės nei prisiminimų šešėliai bemiegėje erdvėje. Netgi purvini ir primityvūs atodūsiai, pyktis, kartėlis, atgailavimai ar nuodėmės man kainuoja daugiau, nei butaforiška Valentino diena. Meilę aš smerkiu visų pirma dėl to, jog ji pasižymi tuo savanaudiškumu, tuo noru turėti meilės objektą čia ir dabar, po ranka, akyse, žodžiu, šalia, o kai jo nėra, tada apsilanko ilgesys. 'O ilgesys yra mūsų perspektyvų priešas', - sako misteris pianisto pirštais. Ir aš tik linkčioju galvą, nes žinau, jog ilgesys - nekviestas svečias, kuris pilasi Tavo romą į savo arbatą ir sėdasi šalia, nelaukdamas leidimo.

Žinai tą dažną klausimą iš dirbtinai protingų žmonių a la 'ką pakeistum savo gyvenime'? Tu juokauji? Žinoma, kad nieko! Mano patirtis kainuoja daugiau nei savigrauža. Man patiko klampios naktys su vynu, saule, pokalbiais apie miesto architektūra, Laodzės eilėraščiais, šiltais bučiniais į kaktą ir apsikabinimais stoglangiams atsivėrus... Kiek dienų nuo tų sekundžių praėjo? Prisiminiau tik šįvakar.
Bet labiau už viską man patiktų eiti mylimiausia savo gimtojo miesto gatve ir sutikti savo praeitį, atlapotu švarku, ji man nupirktų rožinio Čilės vyno ir glostytu mano plaukus. Ir tai būtų tobula nauja pradžia... Nes ateitis yra šiandien!
Tad linkiu, kad muzika Tau grotų garsiai.
Ir kad būtų šviesu. Rytoj.