Šukuosenos, diktavusios pasaulio madą

Šedevrų pradžia - XVII amžius

XVIIa. šukuosenų tendencijas galima apibūdinti vieninteliu žodžiu — šedevras. Ne kartą teko girdėti būtent XVII amžių tituluojant "moterų šlovės amžiumi". Kerintis tų dienų kirpėjų sugebėjimas suderinti rafinuotumą ir paprastumą, Rokoko stilių bei manieringą kuklumą privertė šukuosenų tendencijas diktuoti teisingą kelią netgi drabužiams.

XVIII amžius - šukuosenų viešpatavimas

XVIII a. plaukų modeliavimo įmantrybes galime suskirstyti į kelis etapus. Iki 1713 metų aristokratės pirmenybė teikdavo nėrinuotoms, prancūziškoms fontage kepurėlėms ir prie jų derančioms šukuosenos, kurios dažniausiai virsdavo meno kūriniais.

Viskas pasikeitė aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, kai Versalyje Shrewsbury kunigaikštienė pasirodė be fontage kepurėlės, palaidais, banguotais plaukais, papuoštais gėlėmis ir kaspinais. Liudvikas XIV liko sužavėtas ir ... įsakė, būtent taip, šukuotis. Žavus paprastumas tapo visiškai priešingas, tačiau stulbinančiai populiarus Rokoko epochoje.

Iš Watteau, Boucher, Chardin paveikslų žvelgiančios moterys — puikus pavyzdys kaip paprastoms, natūralioms šukuosenoms suteikti elegancijos, puošnumo ir karališko pompastiškumo. Reikia tik išgirsti to meto šukuosenų pavadinimus: "drugelis", "jausmingumas", "paslaptis", ir suprasite jog moterys pasitikėjo gamtos sukurtu grožiu bei savo fatališkumu.

Septyniasdešimtųjų vidurys tapo tikru iššūkiu šukuosenos dydžiui. Taip, visiškai tiesiogiai, šukuosenos pradėjo augti. Sudėtingos struktūros, o svarbiausiai, plaukų purumas bei jais pasiekiamas šukuosenos aukštis tapo nauju standartu. Moterys, modeliuodamos šukuosenas, griebėsi keisčiausių kraštutinumų: diržai, papuošalai, medžiagos skiautės, gelės ar netgi vaisiai — viskas puikiausiai tiko išskirtinei šukuosenai sukurti. Žinoma, naturalių plaukų sruogų buvo maža :  aristokratės jų "pasiskolindavo" iš ilgaplaukių tarnaičių ar netgi arklių.

Po Marijos Antuanetės inauguracijos, svarbiausias naujosios Karalienės tikslas tapo puošnūs drabužiai ir įmantrios šukuosenos. Asmeninis kirpėjas Leonardo, stebėtina, tačiau sugebėdavo pompastikos karalienės svajones įgyvendinti realiame pasaulyje. Toks išlaidaujantis duetas diktavo naujas madas ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos rūmams.

Stilingiausios moters etalonas bei atributas buvo šukuosenos ir iš jų sukurti paukščiai, statulos ar netgi mini sodai. Tokiai šukuosenai sukurti prireikdavo kelių dienų, o jos išsilaikydavo net iki kelių savaičių, tapdamos tikra kančia moteriai. Ant galvos turint tokį šedevrą, tekdavo pamiršti patogų miegą ir pasiryžti vabzdžių atakoms.

Aštuonesdiašimtųjų pradžia vėl įnešė natūralumo poreikį. Šukuosenos išliko pompastiškos, tačiau modeliuojamos iš natūralių plaukų bei medžiagų: juostelės bei muslino audinys tapo vieninteliais papuošimais.

Didžioji Prancūzijos Revoliucija iš pagrindų pakeitė ne tik valstybės pagrindus, bet ir šukuosenų prioritetus. Šio amžiaus moterys daugiau dėmesio skirdavo kirpimui nei pačiai šukuosenai.