Svajotojų klubas…

Sveika atvykusi! Nebijok, neturiu omenyje kraštutinumų  - „šopoholizmas“ svajotojoms negresia, atvirkščiai „svajotojos“ daugiau mėgaujasi paieškos procesu, atranda įkvėpimą -  spalvose, formose, faktūrose bet ne visada perka, kodėl? Na, tikriausiai dėl labai paprastos priežasties, joms nereikia „bet ko“, nes reikia būtent „TOS“ suknelės, arba būtent „TŲ“ batelių, kuriuos susapnavo vakar... Tuos, kuriuos šie pamąstymai baugina, turiu nuraminti – tai neužkrečiama, tai – įgimta ir labai moteriška! 

Neesu apkeliavusi nė pusės pasaulio, tad lyginti mūsų mažos šalies prekybos ir aptarnavimo paslaugas su didžiąja rinka būtų mažų mažiausiai nesąžininga. Tačiau turiu pripažinti, kad nesvarbu kokia prabangi parduotuvė bebūtų, kaip ryškiai bežibėtų jos vitrina, visur norėčiau būti laukiama ir nesvarbu ketinu pirkti ką nors ar ne. Užsukusi į rankinių parduotuvę, norėčiau jas palaikyti rankose, vitrinoje išvydusi gražius batelius įvertinti jų patogumą, žurnale perskaičius apie naują kvapą, tiesiog jį išbandyti. Nenoriu būti apkalbėta ir nužiūrėta, kartais pernelyg įkyrių ar dirbtinai mandagių padėjėjų, pardavėjų, asistentų. „Ieškote kažko“? – frazė, išgirsta vienoje iš mano mėgstamų parduotuvių mane „užmušė“. Žinoma, kad ieškau, bet ar padėsite man, jei pasakysiu, kad pati nežinau ko? Negaiškite laiko brukdami požiūrį ir prekes, štai ko dažnai negirdi žmonės, sutikti parduotuvių tarpduryje.

Ar žinai, kodėl laukių švenčių? Todėl, kad tik tuo laiku sutinku daugybę man artimų „svajotojų“, kurios ramiai vaikštinėja po parduotuves, draugiškai šypsosi ir mandagiai linktelėja ištaigingoms, ryškioms vitrinoms ieško įkvėpimo visame kame. Žinoma sutinku ir tokių, kurie nuėję į pirmą pasitaikusią parduotuvę išpyškina reikiamas dovanas pagal sąrašą. Tai žinoma nėra blogai, bet ar tame yra bent krislas malonumo? O gal malonumą pakeitė šiandieninė globali laiko stoka dėl užimtumo ir streso, juk taip patogu atsivertus bet kurią virtualios parduotuvės puslapį internete, tiesiog užsisakyti viską į namus . Noriu tik priminti, kad kai kurios moteriškos silpnybės tampa palaima ir užmarštimi po sunkios darbo dienos, ieškant atokvėpio grožio ir pasirinkimo pilnose erdvėse...

Mada iš reklamų, podiumų ir žurnalų visais būdais bando pasiekti to vienintelio „svajotojo“ širdį. Vieni bando sužavėti prabanga, kiti jaukumu. Tikiu, kad kiekviena turime savo stilių ir puikiai žinome kas mums patinka, o kas neverta dėmesio, todėl aplinkui tiek daug pasirinkimo. Bet aš visada liksiu ištikima jaukioms, mažoms parduotuvėms – nes ten jaučiuosi kaip namie, o bėgiojant akimis per lentynas, pakabas ir nišas, galėčiau užtrukti valandų valandas! Aš negaliu ramiai praeiti pro raudoną spalvą, nes manau, kad ji mane įkvepia ir svaigina taip pat kaip raudonas vynas. Tikiu, kad ir tu turi savo skonių ir spalvų paletę, o vitrinoje išvydusi „kažką ypatingo“, tikrai užeisi pasigrožėti savo silpnybe iš arti ir tai nėra paviršutiniška ar kvaila, jei nebijai prisipažinti, kad esi moteris, vadinasi priklausai lyčiai, kuri turi keletą labai nepiktybiškų savybių, juk silpnybė grožiui ne nusikaltimas, o dovana!

Vieną iš daugelio mano sekmadienių, vaikštinėdama po Vilniaus senamiestį užsukau į  senai nužiūrėtą antikvariatą. Pro jaukią šios parduotuvės vitriną ėjau ne kartą, nuolat pristabdydama, neišdrįsdama įeiti, bet tą dieną drąsiai pravėriau duris. Pradėjus dairytis, išgirdau malonų moters balsą, atsisukau, o ji žiūrėjo į manę ir mandagiai paklausė, gal ieškau „kažko ypatingo“. Mane sužavėjo jos susikurtas „Coco Chanel“ įvaizdis, įsimintinas sodrių kvepalų aromatas, dailūs klasikiniai bateliai, nors lauke buvo vos penki laipsniai šilumos. Kai atsakiau, kad norėčiau nupirkti visus šiuos porcelianinius puodelius, veidrodžius, paveikslus ir baldus, ji prapliupo juoktis ir tarė: "jei turit laiko, galiu pasiūlyti kavos porcelianiniame puodelyje, taip ją gerti daug skaniau, galėsime pasišnekėti, praeiti pro visus veidrodžius, nes kiekvienas jų kitoks, pasėdėti ant kanapos, o gal netikėtai rasime „kažką tokio“ ko jums visai nereikia, bet be proto trokšta moteriška nuojauta."

Iki šiol gailiuosi, kad netikėtai sutiktai lietuviškąjai, porcelianinei „Coco“ neišsakiau savo susižavėjimo jos manieromis, įvaizdžiu, bendravimu. Mintyse kirbėjo klausimas kodėl tokia stilinga, maloni moteris sekmadienio popietę viena vaikšto po savo mažytį antikvariatą ir laukia svečių. Jos žodžiais, tik svečius vaišiname kava iš porcelianinių puodelių ir tik juos įsileidžiame į „namus“, todėl kiekvienas užsukęs tampa tuo ilgai lauktu svečiu. Tada supratau, kad tai žavingai moteriai jos antikvariatas pirmiausia buvo namai, o bendravimas su užklystančiais „svajotojais“ ne darbas, o malonumas. Vėlyvą pavasarį ant durų jau kabėjo užrašas - „Išsikraustėme“, be naujo adreso.

Noriu, kad man "einant į svečius" tarpduryje pasitiktų tik šypsenos, tik malonūs žmonės, tik tie kurie bus dėmesingi mano svajonėms, noriu pas juos rasti tai, ko net pati nenutuokiu beieškanti.. 

„Suprask mane, nebūk įkyrus ir gerbk mano norus“ - štai ką norėčiau išsiųsti visoms puošnių vitrinų parduotuvėms, restoranams, kavinėms, „boutiqams“...

Gyvendama dideliame mieste, galbūt esu viena iš daugelio, bet širdyje visada trokštu būti ta vienintele puošnių vitrinų neatrasta „svajotoja“ ...

Nuotr. flickr, chanel, bergdorf goodman, this is glamorous