Tikrųjų link...

 

 

Apie tai prisiminiau ketvirtadienio popietę, judėdama nuo vienų namų kitų link. Už lango lijo lietus, aš snūduriavau, mintyse neaiškiai atsikartojant melodijoms ir klausimui, kaip bus, jei suksiu vienu ar kitu keliu. Ketvirtadienis buvo diena, kai gavau pasiūlymą dirbti tarptautinėje kompanijoje, įsikūrusioje apžvalginėje miesto vietoje, kūrybingoje aplinkoje, kur žmonės – kvėpuoja laisve ir kūryba. Ir valanda praleista su dvejomis moterimis, kompanijos vyriausiomis galvomis, rėkte rėkė, kad esu čia laukiama. Anaiptol ne mėnesiams ir ne vieniems metams: aplinka, perspektyvos, dėmesys ir betarpiškas atviras bendravimas. Atrodo, visa susipynė į tai, apie ką visai neseniai galvojau, kaip apie nuostabiausią galimybę sau ir savo patirtims. Bet aš pasakiau ne. Kodėl?

 

Nes priėmusi pasiūlymą sunkiai spėčiau su mano galvą ir gyvenimą į vieną baltų lapų visumą sukančiu mokymusi. Ir... būčiau nesąžininga sau ir kitiems. Priėmusi pasiūlymą, po kelių mėnesių būčiau turėjusi sumeluoti gražų melą ir palikti kompaniją, mat jau daugiau nei pusmetį mano galvoje įsigyvenusi viena idėja ir vienas idiliškas svajonės taškas. Tokiems juk meluoti neįmanoma... Nežinia kodėl tiksliai, tačiau visa ši situacija, priminė prisipažinimą sau, kas yra svarbiausia ir kuriuo keliu turėčiau iš tiesų eiti, norėdama surasti savus Tikruosius.

 

 

Ilgą laiką svajojusi apie laisvės erdves, dviračius rudenio lapų šiugždesyje, jaukius namus, gaminamų vakarienių šurmulį virtuvėje ir matanti save, vienur dėliojančią taures vynui, kitur paskubomis rišančią suknelių dirželius nugaroje, kitur besiglaudžiančią prie mylimųjų pečių, nebegalėjau sustoti ir pasakyti sau, jog išnaudoti laiką būtina. Kaip ir išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią galimybę, nepagalvojant apie tai, kas bus jos pasekoje. Jei būčiau maniusi kitaip, jau poryt pradėčiau darbą, eičiau ta vaga pirmyn, ir rudeniop, galbūt be galo ilgai dvejočiau, ar dar vis kvepia tie taškai manosiose Šiaurėse taip, kaip kvepėjo pavasarį.

 

 

Tas apsisprendimo momentas, kad ir kaip keista bebūtų, tapo toks atviras ir toks apnuoginantis, jog galėjau matyti ir jausti kiekvieną dvejonės virptelėjimą. Kartu, tas apsisprendimo momentas privertė suprasti, jog eiti paprasčiau, kai matai sužymėtus žingsnius. Pirma – pribaigtas mokymosi, rašymo ir ėjimo iš proto dėl jo procesas, vėliau – ramybės ir laukimo laikas ir t.t. Nes galbūt taip, susidėliojus prioritetus ir jų baigtinumą laike, lengviau būti sąžiningu sau ir kitiems. Tuomet ir meluoti nereikia. Kaip ir apgailestauti ar bandyti suprasti, kodėl nebesam tokie patenkinti tuo, kame ir su kuo, ir kodėl, esam.

 

Matyti savo Tikruosius norus žengti vienur ar kitur, jau dabar žinau, mus daro asmenybėmis. Dar tikresnėmis jomis tampame, kai esame užtikrinti savo Tikrųjų sprendimų/norų/žmonių atžvilgiu, ir... tiesiog einame jų link.

Šiandien bent keliems Jūsų, norėčiau tik tiek ir pasakyti – judėti tik Tikrųjų link.