“Trumpametražių operų festivalis“ NOA

Misija – žvelgti kitaip

„Trumpametražių operų festivalis“ – jungtinis ir  naujomis formomis operos žanrą matuojantis, ją kuriantis įvairių sričių jaunųjų menininkų junginys, vienijantis poetus, kompozitorius, režisierius, solistus, instrumentalistus, scenografus. Festivalio tikslas – kalbėti naujosios operos kalba, kuri reiškia ne ką kita, nei standartų nepaisymą, naujas formas tiek scenoje vykstančiam veiksmui tiek ir pačiai scenografijai.
NOA festivaliui, tai jau antrieji metai, ir, atrodo, pakankamai sėkmingi, kūrybine prasme. Šiemet, festivalio tema remiasi mitais, parapasaulio sampratomis ir figūromis, kaip raiškos formomis. Visas festivalis, o galbūt net atskira festivalio diena – atskiros istorijos apie potvaninius mitus, avantiūristines pasakas, virtualius gyvenimus ir labai lengvus, plastiškus svarstymus „būti ar nebūti?“. Veiksmas scenoje lyg „apvelkamas“ instrumentinės, elektroakustinės ir skaitmeninės muzikos skambesiu, kurio pagalba istorija tampa nebe tokia, kokią galbūt jau esame įpratę matyti. Viskas pakrypsta sava linkme, sava siužetine linija, įgauna tam tikrą avangardo ir moderno prieskonį.

Pirmoji NOA diena: „Babelis“ ir „Skylė“

Trisdešimties minučių trukmės opera „Babelis“ – judėjimas laiku atvirkščiai, t. y. nuo pabaigos link pradžios, sava linija, sava interpretacija apie žmones, nusprendusius pastatyti mitinį Babelio bokštą.
  Tai opera, pasakojanti apie tai, kaip žmonės pasiduoda aukštesniems ar tiesiog – daugiau valdžios turintiems už save, ir gali vadinti tai pasiaukojimu vardan tikslo, nežinia kada ir kur parodysiančio tikrąjį savo pavidalą. Visa tai, kartu ir istorija apie tai, kaip garsas formuoja bendrą operos foną ir nuotaiką. Ir kad tai, galbūt yra pagrindinis operos akcentas. Treti, visgi, galbūt tvirtintų, kad tai istorija, skatinanti žvelgti dvejopai: kartais ne veiksmas scenoje yra svarbiau. Veiksmas, šešėliuose, krintančiuose ant užuolaidų antrame scenos plane – ne ką mažiau svarbus elementas. Čia puikiai matosi žmogaus didybės ir susimenkinimo vizualinė išraiška, kartu – ir Babelis, kuris, galbūt visai nėra bokštas, kaip statinys, siekiant įamžinti savo vardą. Operos žanras, jungiamas kartu su plastikos, labai lengvais modernaus šokio elementais, savita, avangardine pateikimo ir scenografijos stilistika, žiūrovą kiek palieka už supratimo ribų. Protarpiais atrodo, kad visa, kas vyksta scenoje, kol kas tėra tikrosios naujosios operos sampratos ieškojimas, kita vertus, tai puiki galimybė jauniesiems menininkams parodyti tai, kaip ir kuo gyvena naujojo laiko režisieriai, scenografai ir libretų autoriai.

Antroji NOA pirmosios dienos trmpametražė opera „Skylė“ – atskleidžia paraleliai vykstančių gyvenimų skirtumas ir bendrumus. Visa tai, tarsi skirtingų aštuonių veikėjų žaidimas vienoje scenos aikštelėje.  Čia galima viskas: dainavimas, grojimas elektrine gitara, mažais metalofonais, puspilniais vandens buteliais, rūkymas, šokis – visos priemonės, siekiant modernios operos interpretacijos, pateisinamos.
Sceninis veiksmas, apjungiamas ne siužetine linija, o, anaiptol, sceniniais – muzikiniais „impulsais“, žinutėmis žiūrovui, kalbančiomis apie svarbius dalykus, tiesa, vėlgi – suvokiamus labai individualiai ir skirtingai.

Žvelgiant į operą ne meno ar teatro kritiko akimis, ne scenografijos ir režisūrinių sprendimų žinovo akimis, iškyla ilgesys scenos estetikai: dažnai visa, ko gero, iš noro būti kuo labiau moderniems ir „kitokiems“ virsta dideliu ūžesiu ir netvarka, labiau erzinančia, nei įkvepiančia. Tačiau, vėlgi – kiekvieno individualias čia brėžia galutines linijas tarp sampratų mėgti, žavėtis, ar nesuprasti.

Trumpametražių operų festivalis NOA, vyksta balandžio 2 – 5 dienomis, taigi, norintieji pažvelgti kuo gyvena jaunoji modernios operos sampratą formuojantys ir ja gyvenantys menininkai, dar gali suspėti! Kvietimas aktualus ir tiems, kurie iki šiol buvo kritiški operos žanrui – galbūt ši trumpametražė iniciatyva galėtų pakeisti požiūrį į seniai nusistovėjusius dalykus?