Viena - miestas, kuriame gimė klasika

Austrija – rafinuotumo ir klasikos idilė, abipus Dunojaus krantų

Ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu, Austrijos teritorija buvo hunų, langobardų, ostrogotų, bavarų ir frankų valstybių dalimi. Kas galėtų nuspėti, kodėl šiuolaikinė Austrija taip gerai išlaikė klasikos sampratos savitumą ir subtilumą miesto gyvenime, meno ir architektūros erdvėse, bei, atrodo, kiekvieno grynakraujo austro gyvenimo būde. Galbūt ankstesnioji kultūrų samplaika, privertė išsigryninti tikrąsias šalies vertybes ir taip joms išlikti iki mūsų, moderniųjų, laikų? O galbūt tai, kas įgaunama iš prigimties (juk gan didelį šalies laikotarpį čia valdė žymioji Habsburgų dinastija), nebegali būti pakeičiama, net istorinių laikotarpių sandūrose, kultūrų konfliktuose ir modernybės plėtroje?
Kad ir koks lengvas, ar painus atsakymas bebūtų, Austrija žavi. Kultūra. Žmonių idilišku aristokratiškumu, kuris, atrodo, nors gan aiškiai matomas atvykėlio akimis, yra visiškai paprastas ir suprantamas čia gyvenantiems. Architektūros detalėmis ir monumentalumu. Klasikinės muzikos sąskambiais miesto erdvėse. Sava, gyva miesto erdvių elegancija.

Šalis, skambanti klasikinės muzikos akordais

Kiekvienas išgirstas klasikinės muzikos akordas, prisipažinsiu, visuomet asocijuojasi su Austrija ir giliu šios šalies kultūriniu paveldu. Iš Austrijos yra kilę gausybė muzikos talentų, kurių kūriniai atgyja pasaulio koncertų salėse, filharmonijose ir pavieniuose violončelių akorduose. Tiesa, patys  austrai, tuo itin didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti šias šaknis, dėl kurių, yra dažniausiai minimi kultūros gurmanų lūpomis. 
Austrija – Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno, Johano Štrauso, Johano Bramso, Franco Josefo Haidno, Franco Pėterio Šuberto, Arnoldo Šioenbergo ir daugelio kitų kūrėjų ir kompozitorių gimtinė. Čia vystėsi klasikinės muzikos elegancija ir trapumas, užaugęs iki neišblėstančio kultūros erdvės, įtakotos ir visapusiškai remtos imperatoriaus dvaro ir aristokratijos. 
Vienos operos (vok. Wiener Staatsoper) pastatas, savo ruožtu, atvykėlius traukia taip pat ne tik didinga architektūra. Daugelis atvykę čia, sutinka stovėti ilgose eilėse prie bilietų kasų tam, jog pamatytų garsiąją Žoržo Bizė, prancūzų romantiko kompozitoriaus ir pianisto kūrinį – operą „Karmen“, pasiklausytų Mocarto, Vienos imperatoriškojo orkestro, ar gerai žinomo Vienos berniukų choro.

Nostalgija didybės erai

Tikrai taip, apie nostalgiją didingiausiems šalies istorijos periodams (tačiau ar jie tikrai jau baigėsi?), kalbėti valandų valandas gali kiekvienas gatvėje, metro, ar tiesiog lauko kavinėje sutiktas austras.
Nostalgiją šalies didybės erai, puikiai atspindi ne tik Austrijos gyventojų galvoje išlikę prisiminimai. Tai liudija ir šalies architektūros „mažieji stebuklai“. Štai Šionbruno rūmai (vok. Schloss Schönbrunn) – vienas svarbiausių Austrijos sostinės Vienos kultūrinių objektų. Tai ištaigingi, baroko stiliaus rūmai, apsupti vaizdingų gėlynų, parkų, milžiniško dydžio rožių labirintų, fontanų, tvenkinių, skulptūrų ir preciziškai prižiūrimų galybių augalų.
Rūmų viduje, iki šiol jaučiama čia karaliavusių Habsburgų dinastijos dvasia: čia surasite ne tik prabangias jaukias kavinukes ir restoranus jaukiam pasisėdėjimui vakarienės metu, tačiau ir palmių oranžeriją, architekto Alfons Custodis suprojektuotus „smėlio namus“ augalams iš Pietų  Afrikos ir Australijos, imperatoriškųjų karietų, baldų, garderobo muziejų ir visa, ką svajojote kada nors pamatyti tikruose rūmuose, ar net tai, ko niekuomet juose nesitikėjote atrasti! Šionbruno rūmai žavi ne tik savo vidumi ir amžinosios prabangos spindesiu – tai vieta, dvelkianti labai subtiliu savitumu, kurio apsuptas ir liūliuojamas, jautiesi kiek mažesnis, kuklesnis, nei buvai prieš užsukdamas čia, tačiau spindinčiomis akimis dėl visa, ką matai.
Be abejonės, verta aplankyti ir žymiąją miesto centre, priešais „Cafe Mozart“ kavinukę stovinčioje Albertinos galerijoje – čia nuolat puikuojasi atnaujinamos ir papildomos ekspozicijos: Claude Monet, Pablo Picasso, Gerhard Richter, Gustav Klimt ir daugelio kitų. Kelios valandos, praleistos galerijoje, tikrai nepaliks abejingų, o išėjus lauk įkvėpti pavasarėjančios Vienos oro ir besiskleidžiančių medžių tylos, galbūt privers pagalvoti, kiek daug čia yra patirti, paragauti, įkvėpti, įsiminti ir branginti.

Nepamirštant spalvingojo savitumo

Aplinkai skambant klasikos ir aristokratiškumo detalių nuotaikoms, Austrijos sostinė, Viena, spindi ir nefunkcinės architektūros šedevrais, kurių autorius, charizmatiškasis architektas, tapytojas Friedrich Stowasser, kuriantis kontraversiškus, šiuolaikinio meno tendencijas atspindinčius kūrinius.
Taip, be abejonės, galvoje turiu A. Gaudi stilistiką primenančius jo kūrinius (erdves), tokius kaip  „Šimto vandenų namas“ (vok. Hundertwasserhaus). Taip pat ir dar daugelį kitų, esančių ne tik Austrijoje, tačiau ir Šveicarijoje, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje, Olandijoje.
Statiniai, netikėtai išnyrantys klasikinės, barokinės architektūros mieste, Vienoje, sužavi nuojauta, jog ne viskas šiame mieste spindi sidabro ar aukso, žalsva besioksiduojančio vario spalva – čia žaidžia dar daug papildomų ir labai išraiškingų atspalvių ir spalvų, kurios, galbūt galėčiau sakyti, pažadina miestą savu „gyvumu“ ir raiškumu?!
Kad ir kaip bebūtų keista, F. Stowasser siekė Vieną pažadinti kaip miestą kūrybai ir improvizacijai – it visuomet džiazuotum, kaskart  savaip ir unikaliai, gerai net nežinodamas, kur tai nuves.

Jei įmanoma sugrįžti į ten, kur visa kvepia aristokratiškais ir elegancijos persmelktais laikais, balinta rytine kava pavasarinės saulės spinduliuose, muzikos vilnijimu ore – būtinai grįžčiau čia.