Artėjant vestuvėms kyla vis daugiau nerimo, o jį slopinti bando draugės. Viena sako, kad mano fotografė turėtų būti Sigita Gaudutytė, kita prasitaria, kad tortus galiu užsakinėti iš „Biržų duonos“ – bus ir pigesni, ir skanūs. Kol rekomendacijų dar turiu nedaug, tada gerai, tačiau vėliau atsiranda dar didesnis sutrikimas, kai tos rekomendacijos ima pintis tarpusavy…
Dilema dėl fotografo
Šiaip fotografuoti vestuves buvo pažadėjęs mano pažįstamas Marius. Deja, jis jau kuris laikas yra tiesiog visiškai„atsifutbolinęs“ ir man nebeatrašo, o skambinti ir nedrįstu. Na, toks ten ir draugas, gal geriau draugų draugas. Bet toks pažadas buvo. Dabar nebežinau, ar tikrai jis laikysis to pažado. Pusseserė sako, kad jos draugės vestuvesfotografavo Sigita Gaudutytė ir atsiliepimai apie ją dėl to geri. Nuotraukos patiko visiems, o kaina buvo protinga. Suprask – nei per didelė, nei per maža. Padori kaip už geras nuotraukas… Tačiau man vis tiek šiek tiek neramu nors ir su rekomendacijomis, bet vis tiek nepažįstamą žmogų įsileisti į savo šventę. Bus matyti. Šiaip ar taip, bandysiu kitą pirmadienį prisiskambinti Mariui. Jeigu nieko nesutarsiu – skambinsiu tai Sigitai ir labai tikėsiuosi, kad dar turės ji laisvą laiką mūsų vestuvių savaitgaliui. Visgi jis bus ne sezono metu, tai gal ir galima tikėtis, kad dar pavyks gauti fotografę.
Vis dar neaišku dėl suknelės
Atvirai pasakius, kai pagalvoju apie vestuvinę suknelę, tai man taip skaudu pasidaro, taip baisu, kad norisi tiesiog atsigulti po antklodėmis, pasislėpti nuo visko ir užmigti žiemos miegu. Bet negaliu net ir kaltinti dėl to nieko, kadangi pati nenusprendžiu ir per daug vadovaujuosi kitų nuomone. Na, tai istorija tokia, jog pirmiausia norėjau kuklių vestuvių ir žinoma kuklios suknelės. Ne kažkokio princesės torto, o kažko paprasto. Tačiau tai ir buvo didžiausia blogybė. Aš įsigijau paprastą kuklią šviesią vestuvinę suknelę. Paskui parodžiau tėvams. Smarkiai sukritikavo. Jų laikais nuotakos nebuvo panašios į abiturientes – buvo panašios į tikras nuotakas. Tada ir draugės puse lūpų ėmė klausti, ar aš tikra, ar nesigailėsiu, kad taip ir neturėjau „tikros šventės“. Na tada viskas ir prasidėjo. Blaškausi tai nuo kuklios suknutė, tai iki pūstos balerinos suknios, tai iki tikros fėjos apdarų. Laikas tirpsta, reikia jau pasakyti savoverdiktą nuomos punktui, o aš vis dar nežinau.